Aštuonmetį sūnų viena auginanti Edita atsidūrė ties riba, kurios, kaip pati pasakoja, niekada nenorėjo pasiekti. Autizmo spektro sutrikimą turinčio berniuko agresijos protrūkiai tapo tokie stiprūs, kad moteriai jau teko kreiptis į medikus. Dabar ji svarsto itin skausmingą sprendimą – ar apskritai pajėgs sūnų toliau auginti namuose.
Editos istorija – ne vienintelė. Apie panašius išgyvenimus prabilo ir kitos mamos, auginančios autistiškus vaikus. Jos pabrėžia, kad sunkiausiomis akimirkomis šeimai reikia ne užuojautos, o realios ir prieinamos specialistų pagalbos.
Pavasarį situacija tapo pavojinga
Edita pasakoja, kad pirmasis itin rimtas sūnaus protrūkis įvyko pavasarį. Jos teigimu, berniukas puolė ją su peiliu ir žirklėmis. Kovo mėnesį vaikas buvo paguldytas į ligoninę.
Tačiau ir po gydymo šeimos kasdienybė netapo lengva.
Moters teigimu, sūnus ją mušė kumščiais, spardė ir žnaibė. Per vieną iš incidentų Edita patyrė žandikaulio traumą ir liko su mėlyne prie akies, o kitą kartą smūgio sulaukė tiesiog pasilenkusi užsirišti batų.
Po vieno iš tokių įvykių moteriai teko vykti į ligoninę. Būtent tada, pasak jos, atėjo suvokimas, kad situacija tapo nebevaldoma.
„Gaili, bet padėti neturi kuo“
Edita tvirtina ne vienus metus ieškojusi pagalbos įvairiose institucijose. Po sūnaus gydymo į šeimos situaciją įsitraukė ir vaiko teisių bei kitos tarnybos, tačiau moteris sako pasigedusi sprendimo, kuris realiai pakeistų jų kasdienybę.
Situaciją apsunkina ir tai, kad Edita sūnų augina be jo tėvo. Artimiausi jos šeimos nariai gyvena toli, o pati moteris dar rūpinasi negalią turinčiais tėvais.
Nuolatinė įtampa, bemiegės naktys ir baimė dėl naujo agresijos protrūkio, anot Editos, visiškai išsekino. Ji pasakoja praradusi gyvenimo džiaugsmą ir gyvenanti tarsi uždarame rate.
Todėl moteris jau svarsto galimybę priimti tokį pat sunkų sprendimą, kokį anksčiau priėmė kita mama Jurgita – nebeauginti vaiko namuose.
Kita mama tokį sprendimą jau priėmė
Jurgita pasakojo, kad jos sūnaus agresija taip pat kėlė pavojų šeimai. Vaikas daužydavo daiktus, mušdavosi, o vieno konflikto metu net šoko pro langą. Galiausiai moteris nusprendė, kad šeimos saugumas nebeleidžia sūnui gyventi kartu namuose.
Ryšio su juo ji nenutraukė – lanko, bendrauja ir leidžia laiką kartu, tačiau parsivežti atgal bijo.
Kitos mamos patirtis rodo, kad situacija gali keistis suradus konkrečias agresijos priežastis. Toma Razmislavičiūtė pasakojo, jog jos sūnaus atveju paaiškėjo, kad vienas svarbiausių veiksnių buvo didžiulis stresas. Pritaikius mokymą ir ieškant individualių sprendimų padėtis pagerėjo.
Specialistai pabrėžia, kad autizmas savaime nereiškia agresyvaus elgesio. Protrūkius gali lemti daugybė individualių priežasčių, todėl būtinas profesionalus jų įvertinimas.
Šių mamų istorijos atskleidžia kitą problemą – kai šeima pasiekia visiško išsekimo ribą, vien padrąsinimo nebepakanka. Reikia pagalbos, kuri užtikrintų ir vaiko poreikius, ir šalia jo gyvenančių žmonių saugumą.





