Kiek anksčiau jau buvo skelbta, kas tapo LKL, kurią remia „Betsson“, reguliariojo sezono MVP ir pateko į simbolinį penketuką, o dabar paaiškėjo, kuris žaidėjas šiam sezone padarė didžiausią kokybinį šuolį savo žaidime ir tapo labiausiai patobulėjusiu lygos krepšininku.
„Metų proveržio“ balsavime savo nuomonę išreiškė sporto žurnalistai ir lygos komandų vyr. treneriai.
Jų balsai lėmė, jog 2025–2026 m. sezone ši garbė atiteko „Jonavos Hipocredit“ atstovui Lukui Kreišmontui. 25-erių puolėjas tapo nepamainoma Stepo Babrausko sukonstruoto žaidimo detale, be kurios būtų sunkiai įsivaizduojamas ekipos šuolis į atkrintamąsias varžybas.
Komandos kapitonas tapo tvirtu startinio penketo žaidėju bei išnaudodamas gausesnes minutes (nuo 21 iki 29,5) pagerino savo statistiką visuose žaidimo aspektuose: nuo 5,8 taško iki 12,3, nuo 3,3 atkovoto kamuolio iki 4,6, nuo 1 rezultatyvaus perdavimo iki 1,2. Daugiau nei dvigubai išaugo žaidėjo efektyvumas, pernai siekęs 7,1 naudingumo balo, o šiemet – net 14,6.
Negana to, 199 cm ūgio plungiškis pastebimai pagerino ir savo taiklumą. Dvitaškių – nuo 56 iki 58 proc., tritaškių – nuo 38 iki 48 proc., baudų metimų – nuo 75 iki 80 proc.
Jam tai buvo jau ketvirtasis sezonas Jonavos klube. Šįsyk metai pasitaikė kaip niekad gausūs turbulencijų – klube keitėsi ne tik žaidėjai, bet ir vadovybė bei treneriai. Vis dėlto net ir tokios sąlygos nepaveikė vieno jonaviečių lyderių pasišventimo savo komandos tikslams.
Nors L. Kreišmontas dar nežino, kur rungtyniaus kitą sezoną, jis neslepia, kad nori išsimėginti save tarptautiniame turnyre. Be to, krepšininkas negailėjo gražių žodžių Jonavos organizacijai, kuri jam suteikė šansą po etapo Klaipėdos „Neptūno“ sistemoje.
Apie proveržio metus L. Kreišmontą kalbino portalas LKL.lt.
– Sulaukei apdovanojimo, kuris tikriausiai yra tavo karjeros pradžią vainikuojantis prizas. Kaip pats vertini šį pripažinimą?
– Buvo tikrai netikėta, nesitikėjau. Parašė mūsų komandos atstovas, kad laimėjau, tai tikrai nustebino. Aišku, tai – papildoma motyvacija toliau dirbti ir toliau tobulėti.
– Įsirašei į vieną kompaniją su pastaraisiais metais šį apdovanojimą laimėjusiais žaidėjais. Tai – Panagiotis Kalaitzakis, Matas Jogėla, Ignas Sargiūnas ir Martynas Pacevičius. Ką tau sako ši kompanija, kurioje atsidūrei ir ar pats tikiesi panašios karjeros trajektorijos, kaip šie žaidėjai?
– Kompanija rimta, daugiau nežinau, ką ir pasakyti. O ar pats kilsiu kaip jie – bus matyti. Dabar apie tai negalvoju, dar šiek tiek ilsiuosi. Visi klausimai spręsis per vasarą. Žiūrėsime, kiek bus rimto susidomėjimo. Aišku, norėčiau išmėginti save aukštesniame lygyje, pasižiūrėti, kaip sekasi.
– Galbūt šią vasarą prioritetu laikysi žaidimą tarptautiniame turnyre?
– Kaip apskritai apibūdintum šiuos metus Jonavoje? Kiek reikšmės tobulėjimui turėjo sunki padėtis komandoje – įvairūs žaidėjų, vadovybės, trenerių pokyčiai, buvimas ilgą laiką paskutinėje vietoje? Galbūt tai kaip tik geriausios sąlygos asmeniniam augimui?
– Esu sakęs, kad tiek trenerių, tiek žaidėjų pasikeitimai bet kam būtų ne į naudą, šnekant apie komandą. Tas sezonas tikrai buvo sunkus tiek psichologiškai, tiek fiziškai. Labiau psichologiškai, kadangi pergalių nebuvo ir tik sezono gale įsižaidėme. Mano tobulėjimui padėjo pakilęs žaidimo laikas ir kiek svarbesnė rolė nei ankstesniais sezonais. Trenerių ir komandos pasitikėjimas labai prisidėjo. Treneriai žinojo, ką galiu daryti, ko negaliu, todėl nepastatė į nepatogias situacijas. Buvau savo vėžėse ir žaidimas gerėjo.
– Kaip ir tu, ryškų patobulėjimą demonstravo tiek Oskaras Pleikys, tiek Nojus Mineikis. Visi trys kartu prieš kelis metus rungtyniavote „Neptūne“. Kiek smagu, kad jūsų karta šiemet vieningai dėjo tokius žingsnius į priekį savo žaidime?
– Smagu, aišku. Dabar bendravimas sumažėjęs, kadangi žaidžiame skirtingose komandose, bet susitikę visada pašnekame, pasijuokiame, turime prisiminimų iš ankstesnių sezonų, iš „Neptūno“ dublerių. Man smagu už juos. Tikrai puikūs vyrai, didžiausios sėkmės jiems.
– Tavo statistikoje pakilo iš esmės visi rodikliai, o ryškiausias pokytis – indėlis puolime. Pakilo tiek taškų vidurkis, tiek tritaškių pataikymas. Kaip pavyko prieiti prie to – pradedant nuo vasaros darbų iki rolės komandoje ir lūžio, kuomet iš gynybinio žaidėjo pavyko išsikovoti rolę puolime?
– Manyčiau, kad viskas susidėjo: darbas vasarą, paaugęs pasitikėjimas savimi. Treneriai ir komanda man įnešė to pasitikėjimo. Rolė išaugo, turėjau daugiau derinių. Treneriai labiau pasitikėjo ir nestatė į nepatogias pozicijas.
– Įdomu, kaip atrodė darbas kartu su trenerių duetu – Steponu Babrausku ir Artūru Milakniu. Ar jautiesi pasisėmęs visą išmintį, kurią šie du legendiniai žaidėjai yra sukaupę?
– Manyčiau, kad vienareikšmiškai abu labai prisidėjo. Turėdavau asmeninių pokalbių, rodydavo vaizdo įrašus, kur galėčiau dar daugiau išsimesti, kur galėčiau būti efektyvesnis. Milo prisijungimas sezono eigoje labai padėjo tiek Stepui, tiek visiems žaidėjams. Žmogus daug pražaidęs Eurolygoje, turėdavo minčių, apie kurias galbūt pats nepagalvotum – tarkim, kaip atsidengti, pabėgti nuo žaidėjo, geriau išeiti per užtvarą. Stepas mane žino nuo praeitų metų, jis įnešdavo pasitikėjimo, kad galiu pataikyti, o jei nepataikiau – vis tiek turiu mesti. Prisidėjo vienareikšmiškai abu treneriai, ačiū jiems.
– Jonavoje jau praleidai ketverius metus ir evoliucionavai iš jaunojo talento į pilnavertį, vieną naudingiausių lygos žaidėjų abiejose aikštės pusėse, taip pat ir komandos kapitoną. Jei nutiktų taip, kad negrįžtum į Jonavą, kaip apibendrintum šį etapą ir ką pasakytum organizacijai, sirgaliams, treneriams?
– Jonava – super miestas, super klubas. Tik geriausi žodžiai apie juos. Galiu pasakyti, kad jie mane užaugino iki tokio lygio. Fanai išvis super – visur esi pažįstamas, nuėjus į parduotuvę ar kavos, visi tave pažįsta, šiltai bendrauja. Pradedant nuo treniruočių – esi aprengtas, viskuo pasirūpinta, tau lieka tik eiti dirbti ir kovoti už miestą bei fanus.
– Prieš tai irgi teko turėti sunkių sezonų Jonavoje, bet šis – savotiškai įspūdingas dėl to, kad galiausiai pavyko pasiekti atkrintamąsias. Ar šis sezonas užgrūdino ateičiai?
– Manyčiau, kad taip. Psichologinis spaudimas buvo didesnis nei fizinis nuovargis. Tai užgrūdino ne tik mane, bet ir trenerius, vadovus bei visą organizaciją.
– Ar šis proveržio sezono keičia tavo paties lūkesčius ir spaudimą sau, žvelgiant į ateitį?
– Mano lūkesčiai visada būdavo dideli. Dabar, baigęs sezoną, pasižiūriu į save ir atrodo, kad tikrai visur galėjau dar geriau. Lūkesčiai vis didėja. Norėčiau save išmėginti tarptautiniame turnyre, galbūt išvažiuoti pažaisti į užsienį. Nepamėginus ar neišvažiavus vėliau gali nebeatsirasti galimybės, o tada tektų gailėtis ir galvoti, ar galėjai žaisti, ar ne.
– Šiemet buvai antras pagal minučių vidurkį lygoje. Ar jautiesi išsunkęs? Kiek poilsio vasarą reikės prieš vėl kimbant į darbus?
– Sezono gale jaučiau, kad jėgos po truputį senka, bet tame problemos nemačiau, vis tiek dar esu jaunas. Pailsėsiu savaitėlę ir pradėsiu individualiai ruoštis ateinančiam sezonui.
