Kamilė Lukauskytė
Kas vyksta su mūsų kūnais po mirties yra dalykas, apie kurį daugelis žmonių nė nesusimąsto. Morgo darbuotojas atsakė į kai kuriuos dažniausiai žmonėms kylančius klausimus apie tai, kas daroma su kūnais ruošiant juos laidotuvėms.
Nesvarbu, ar klausimas buvo apie kūno skysčius, auskarus, ar apie tai, kaip užmerkiamos žmogaus akys, Victorui M. Sweeney nėra tabu temų.
V. M. Sweeney yra licencijuotas morgo darbuotojas, balzamuotojas ir laidojimo namų atstovas Minesotoje. Į žmonių klausimus jis atsakė „Wired“ sukurtame vaizdo įraše.
Atskleidė, kas vyksta su mirusiųjų kūnais ruošiant juos laidotuvėms
Štai vienas žmogus uždavė klausimą: „Kai žmogus miršta, ar pašalinate išmatas, ar visi esame palaidojami jų nepašalinus?“
V. M. Sweeney atsakė paaiškindamas, kad kiekvienas kūnas yra skirtingas, o kartais dėl po mirties pilvo srityje susidarančio spaudimo kūnas gali pradėti tuštintis dar jį ruošiant laidotuvėms.
Jis tęsė: „Paprastai aš išplaunu žarnyną vandens žarna, nes mažiausiai norisi, kad žmogus pradėtų tuštintis, o vėliau šis procesas tęstųsi tada, kai jo jau nebegali kontroliuoti.“
Kitas žmogus paklausė, ar morgų ar laidojimo namų darbuotojai, ruošdami velionį, išima jo kontaktinius lęšius.
Vyras paaiškino, kad paprastai kontaktinius lęšius išima atlikdamas procedūrą, vadinamą „veido bruožų paruošimu“.
Pasak jo, jos metu uždaroma žmogaus burna ir užmerkiamos akys. Jis taip pat pridėjo, kad naudojami specialūs akių dangteliai vokams užmerkti.
Jis pridūrė: „Iš esmės tai yra dygliuoti kontaktiniai lęšiai, dedami ant akių. Nuleidus voką, jie jį prilaiko mažais iškilimais.“
O kaip dėl drabužių laidojimui? V. M. Sweeney sako, kad šeimos gali paprašyti aprengti savo artimąjį taip, kaip nori.
Kalbėdamas apie kitus išvaizdos aspektus, V. M. Sweeney paaiškino, kad auskarai, priauginti nagai ir panašios puošmenos dažniausiai paliekamos, jei atrodo geros būklės.
Pasakė, kokį kvapą skleidžia mirusiojo kūnas ir kas nutinka su organais
Sekantis klausimas tikrai ne silpnų nervų žmonėms – apie tai, ar lavonai skleidžia kokį nors kvapą ir kaip jį apibūdintų morgo darbuotojas.
„Lavonai dvokia. Pūvantis kūnas dvokia siaubingai – šito dvoko niekada neįmanoma pamiršti. Kartą restorane užsisakiau brandintos mėsos kepsnį – neprisiverčiau net paragauti“, – atsakė Victoras.
Kitas klausimas buvo toks: „Ką darote su žmogaus kūno organais po balzamavimo? Kas atsitinka, jei jie nepaimami donorystei?“
„Jei velionis nebuvo donorų sąraše, visi jo organai lieka viduje – juos ten ir apdorojame. Pirma balzamuojame arterijas, po to vidines ertmes. Subadome plaučius, širdį, žarnas, skrandį ir inkstus.
Visus kūno organų skysčius pašaliname naudodami specialią įrangą, tad dėl kvapo nerimauti nereikia“, − pasakojo morgo darbuotojas.
Galiausiai kažkas paklausė: „Kaip jaučiatės, kai reikia paruošti artimo žmogaus kūną? Ar būna liūdna?“
Viktoras atsako: „Taip. Tai buvo mano didžiausias nerimas, pasirinkus šį darbą. Tam tikru metu, kai pamatai mirusio žmogaus kūną, protas beveik automatiškai persijungia į darbinį režimą. Prieš kiek laiko mirė mano senelis – buvo nepaprastai liūdna…“
