Kamilė Lukauskytė
Lietuvą pasiekė skaudi žinia – mirė Olafas Pasenau, vienas iš vadinamųjų „vilko vaikų“, po Antrojo pasaulinio karo iš Rytų Prūsijos atklydusių į Lietuvą. Jo gyvenimo istorijoje – motinos netektis, badmetis, sugriuvęs pasaulis, gyvenimas griuvėsiuose, bėgimas traukiniu ir bandymas iš naujo susikurti gyvenimą svetimoje žemėje.
Tačiau Lietuva jam galiausiai tapo ne tik prieglobsčiu. Čia Olafas rado naujus namus, išmoko lietuvių kalbą, dirbo, sukūrė savo gyvenimą ir vėliau tapo vienu iš žmonių, padėjusių į viešumą iškelti „vilko vaikų“ istoriją.
Vaikystę nutraukė karas
Olafas Pasenau gimė Rytų Prūsijoje. Jo vaikystę negrįžtamai pakeitė Antrojo pasaulinio karo pabaiga ir sovietų kariuomenės įžengimas į šį kraštą.
Po karo Rytų Prūsijoje likę žmonės susidūrė su badu, ligomis, smurtu ir visišku ankstesnio gyvenimo žlugimu. Tūkstančiai vaikų liko be tėvų arba buvo nuo jų atskirti.
Būtent tokie vaikai vėliau pradėti vadinti „vilko vaikais“. Jie klajodavo po karo nuniokotą kraštą, ieškodami maisto ir vietos, kur galėtų išgyventi. Dalis jų pasiekė Lietuvą.
Vaizdas, kurio nepamiršo visą gyvenimą
Vienas skaudžiausių O. Pasenau prisiminimų susijęs su jo motina.
Po tam tikro laiko jis sugebėjo pasiekti vietą, kur, kaip buvo palaidota, turėjo būti jo mama. Ten berniuko laukė kraupus vaizdas – duobė, kurioje buvo sumesti nužudytų žmonių kūnai.
Šio vaizdo jis, kaip pats pasakojo, niekada nepamiršo.
Po to Olafas suprato, kad turi gelbėtis pats.
Jis pasiekė traukinių stotį, kurioje anksčiau dirbo jo mama. Ten berniuką pastebėjo traukinio palydovai baltarusiai. Jie pasiėmė išsekusį vaiką kartu ir išvežė į Baltarusijos teritoriją.
Grįžo į sugriautą Karaliaučių
Tačiau Baltarusijoje Olafas neužsibuvo.
Maždaug po trijų mėnesių jis grįžo į Karaliaučiaus kraštą. Ten jo laukė ne šeima ir ne saugumas, o griuvėsiai.
Dvylikametis berniukas neturėjo kur gyventi. Jis miegojo sugriautuose pastatuose, vėliau atsidūrė Ponartų lageryje.
Netrukus prasidėjo vaikų gaudymas ir jų gabenimas vagonais.
Olafas taip pat buvo įstumtas į vieną iš jų.
Tačiau kelionė baigėsi netikėtai – berniukas sugebėjo iššokti iš vagono.
Taip jis atsidūrė Lietuvoje.
Buvo 1947 metų pavasaris.
Jam tai buvo visiškai svetimas pasaulis – šalta, šlapia žemė ir nesuprantama kalba.
Lietuvoje teko pradėti viską nuo nulio
Pirmosiomis dienomis Lietuvoje Olafui sekėsi įvairiai.
Vieni žmonės duodavo pavalgyti, kiti vaiką vydavo šalin.
Galiausiai jį ilgesniam laikui priglaudė Paplauskų šeima Mačiūnų kaime, dabartiniame Prienų rajone.
Tačiau prieglobstis nereiškė lengvo gyvenimo.
Olafas pasakojo, kad jam teko dirbti sunkius darbus. Mokslams galimybių beveik nebuvo.
Lietuvių kalbą jis išmoko per kelerius metus, o skaityti ir rašyti lietuviškai – dar vėliau.
Tai buvo gyvenimas, kuriame pirmiausia reikėjo išgyventi, o tik tada galvoti apie ateitį.
Darbai, nauja pavardė ir gyvenimas Lietuvoje
Olafas dirbo įvairius darbus.
1950 metais jis pradėjo dirbti Ežerėlio durpyne, vėliau dirbo miške, Prienų plytinėje.
1956-aisiais įgijo traktorininko-kombainininko specialybę ir vėliau net du dešimtmečius dirbo Prienų autotransporto įmonėje.
Tais pačiais metais jis gavo dokumentus svetima Jono Balsio pavarde.
Tai buvo ne vien biurokratinė detalė. „Vilko vaikams“ sovietmečiu dažnai teko slėpti savo kilmę, o kai kuriems buvo išduodami dokumentai su lietuviškais vardais ir pavardėmis.
Tapęs „vilko vaikų“ balsu
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę atsirado galimybė atviriau kalbėti apie tai, kas iki tol buvo nutylėta.
1991 metais Lietuvoje gyvenę pokariu iš Rytų Prūsijos atklydę vaikai susibūrė į bendriją „Edelweiss“, o vėliau ji buvo pavadinta „Edelweiss–Wolfskinder“.
Tų pačių metų rugsėjį Klaipėdoje įvyko pirmasis bendrijos susirinkimas.
Olafas Pasenau buvo išrinktas jos pirmininku.
Tuomet bendrijoje buvo įregistruoti 58 žmonės, patyrę „vilko vaiko“ dalią. Jie bandė viešinti savo istorijas ir ieškoti išskirtų šeimų narių.
Istorija, kurios Lietuva negali pamiršti
„Vilko vaikų“ istorija šiandien yra viena skaudžiausių pokario Europos istorijų.
Istorikų vertinimu, pokariu į Lietuvą galėjo atklysti dešimtys tūkstančių žmonių iš Rytų Prūsijos, daugiausia vaikų. Ne visi jie buvo vokiečių tautybės, tačiau būtent Rytų Prūsijos vokiečių vaikų likimas tapo geriausiai žinomas.
Daugelis jų Lietuvoje gavo naujus vardus, pavardes ir naują gyvenimą. Kai kurie niekada neberado savo šeimų.
Olafas Pasenau savo gyvenimu liudijo vieną svarbiausių šios istorijos dalių – net ir po didžiausių netekčių žmogus gali iš naujo susikurti gyvenimą.
Jis išgyveno karą, badą, artimųjų netektį, klajones ir svetimos žemės baimę. Galiausiai Lietuva jam tapo namais.
Dabar išėjo ir vienas iš žmonių, galėjusių papasakoti šią istoriją iš pirmų lūpų.
Tačiau jo gyvenimo pasakojimas liko – kaip priminimas apie vaikų likimus karo metais ir apie tai, kiek daug kartais žmogui tenka išgyventi, kad pagaliau galėtų pasakyti: čia yra mano namai.
