Kamilė Lukauskytė
Viešojoje erdvėje įsiplieskė aštrus konfliktas, kurio centre atsidūrė vaikų psichiatras Linas Slušnys, socialinės apsaugos ir darbo ministrė Inga Ruginienė bei Vaiko teisių apsaugos specialistai.
Viskas prasidėjo L. Slušniui paviešinus istoriją apie vaiką, kuris, pasak jo, gyvena Lietuvoje, yra Lietuvos pilietis, tačiau nesupranta lietuviškai.
Psichiatras teigė nusprendęs su vaiku kalbėti lietuviškai, o esant poreikiui vertimą turėjo užtikrinti jį lydintys specialistai. Vėliau, anot L. Slušnio, dėl tokio jo elgesio Vaiko teisių tarnybos atstovai pateikė skundą.
Tačiau paviešinus istoriją paaiškėjo ir kita jos pusė.
Slušnys: vertimą turėjo užtikrinti lydintys asmenys
L. Slušnys socialiniame tinkle aiškino ilgai svarstęs, ar šią istoriją apskritai viešinti.
Jo teigimu, problema kilo ne dėl to, kad jis negalėtų kalbėti rusiškai. Psichiatras pripažino mokantis šią kalbą ir tam tikromis aplinkybėmis ją vartojantis.
Tačiau šiuo atveju jis laikėsi pozicijos, kad konsultacija turėtų vykti lietuviškai, o jeigu vaikui reikia vertimo, juo turėtų pasirūpinti kartu buvę specialistai.
L. Slušnys itin griežtai kritikavo Vaiko teisių apsaugos darbuotojus ir jų veiksmus susiejo net su platesnėmis diskusijomis apie rusų kalbos vartojimą Lietuvoje.
Būtent tokia vieša jo pozicija netrukus sulaukė labai aštraus atsako.
Ruginienė perskaitė ir neištvėrė
Į L. Slušnio pasakojimą sureagavusi I. Ruginienė pareiškė negalinti patikėti tuo, ką perskaitė.
Ministrė pateikė kitokią situacijos versiją.
Jos turimais duomenimis, vaikas tuo metu buvo kritinės emocinės būklės ir jam reikėjo skubios profesionalios pagalbos.
I. Ruginienė tvirtino, kad niekas nereikalavo iš gydytojo būtinai kalbėti rusiškai. Pasak jos, Vaiko teisių specialistai buvo pasirengę užtikrinti vertimą, kad vaikas galėtų suprasti gydytoją ir pats būtų suprastas.
Todėl ministrė situaciją vertino ne kaip ginčą dėl lietuvių ar rusų kalbos, o kaip klausimą, ar itin pažeidžiamas vaikas laiku gavo būtiną pagalbą.
Nuskambėjo itin griežti žodžiai
I. Ruginienės reakcija buvo neįprastai kategoriška.
Ji pareiškė, kad jeigu situacija buvo tokia, kaip ją apibūdina ministrė, gydytojo veiksmai jai atrodo nesuderinami su pareiga padėti pacientui.
Ministrė taip pat iškėlė klausimą, ar situaciją neturėtų įvertinti kompetentingos institucijos, tarp jų – ir prokuratūra, jeigu būtų tam teisinis pagrindas.
Tačiau tai buvo I. Ruginienės raginimas įvertinti aplinkybes, o ne informacija apie jau nustatytą L. Slušnio teisinę atsakomybę.
Šiuo metu nėra pagrindo teigti, kad psichiatras padarė nusikalstamą veiką.
Vaiko būklė keičia visos istorijos kontekstą
Didžiausias posūkis istorijoje įvyko paviešinus informaciją apie vaiko būklę.
I. Ruginienė teigė, kad vaikas buvo ant savižudybės ribos.
Tai itin jautri aplinkybė, nes tokioje būsenoje esančio nepilnamečio gebėjimas bendrauti, suprasti klausimus ar aiškiai perteikti savo mintis gali būti paveiktas krizės.
Būtent dėl to ministrė akcentavo, kad pagrindinis klausimas turėtų būti ne tai, kokia kalba vyko pokalbis, o ar vaikui buvo suteikta reikalinga pagalba.
Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos vadovė Ilma Skuodienė taip pat viešai pabrėžė, kad institucijai šioje situacijoje svarbiausia buvo ypač pažeidžiamo vaiko interesai.
Ginčas dėl vienos svarbios detalės
Abi pusės sutaria bent dėl vieno dalyko – kalbinis barjeras egzistavo.
Tačiau jų pasakojimai apie tai, kaip problema turėjo būti išspręsta, skiriasi.
L. Slušnys teigia, kad lydintys Vaiko teisių specialistai galėjo ir turėjo vertėjauti, kol jis kalbėtų lietuviškai.
I. Ruginienė savo ruožtu tvirtina, kad vertimas iš tiesų buvo siūlomas ir niekas nereikalavo, jog pats psichiatras konsultaciją vestų rusiškai.
Todėl vien iš viešų abiejų pusių pasisakymų nėra pagrindo galutinai nustatyti visos įvykių sekos.
Pasigirdo ir kaltinimų dėl faktų iškraipymo
I. Ruginienė itin kritiškai įvertino bandymą konfliktą pateikti pirmiausia kaip rusų kalbos klausimą.
Jos teigimu, pasakojimas, kad gydytojas esą buvo verčiamas kalbėti rusiškai, neatitinka jos turimos informacijos.
L. Slušnys savo ruožtu problemą mato kitaip.
Jis kelia klausimą, kaip Lietuvoje gyvenantis ir šalies mokyklą baigęs vaikas gali nemokėti valstybinės kalbos, ir mano, kad institucijos šios problemos neturėtų ignoruoti.
Taigi ginčas iš vienos konkrečios konsultacijos greitai išaugo į gerokai platesnę diskusiją apie valstybinę kalbą, medikų pareigas ir pažeidžiamų vaikų interesus.
Galutiniai atsakymai dar nepateikti
Šiuo metu kategoriškai nuspręsti, kuri pusė tiksliai perteikia visas įvykio aplinkybes, būtų per anksti.
Pats L. Slušnys viešai pateikė savo įvykių versiją. I. Ruginienė ir Vaiko teisių tarnyba pateikė kitą kontekstą, kuriame svarbiausia aplinkybė – itin sunki vaiko emocinė būklė ir būtinybė suteikti jam pagalbą.
Aišku viena – istorija jau peržengė paprasto ginčo dėl kalbos ribas.
Dabar svarbiausias klausimas yra ne tai, kas socialiniuose tinkluose pasakė aštresnius žodžius, o kas tiksliai įvyko konsultacijos metu ir ar krizę išgyvenusiam vaikui buvo sudarytos visos sąlygos laiku gauti reikalingą pagalbą.
