Kamilė Lukauskytė
Po ilgų nelaisvės metų į laisvę sugrįžęs Nobelio taikos premijos laureatas Alesis Bialiackis atvirai papasakojo apie pirmąsias dienas už kalėjimo sienų. Baltarusijos žmogaus teisių gynėjas prisiminė netikėtą žinią, jautrų susitikimą su žmona ir žmonių palaikymą, apie kurio mastą anksčiau net nenutuokė.
2025 metų gruodį iš Baltarusijos kalėjimo paleistas aktyvistas buvo atgabentas į Vilnių. Tačiau net ir atsidūręs laisvėje jis iš pradžių sunkiai suvokė, kas vyksta aplinkui.
Labiausiai vyrą sujaudino ne tik netikėtai išgirsta naujiena, bet ir žinia, kad netrukus galės apkabinti savo žmoną Nataliją.
Iš kalėjimo – tiesiai į Lietuvą
A. Bialiackis prisiminė, kad išvykimas iš Baltarusijos nebuvo panašus į įprastą kelionę.
Pasak jo, ilgą laiką jis buvo vežamas surakintas antrankiais ir užrištomis akimis.
Tokios aplinkybės neleido suprasti, kur jis gabenamas ir kas jo laukia.
Tik atvykęs į Vilnių žmogaus teisių gynėjas pradėjo suvokti, kad gyvenime prasideda naujas etapas.
Būtent čia jis susitiko su seniai pažįstama Aleksandrina Glagoljeva, kuri pranešė netikėtą naujieną.
Pasirodo, apie jo gyvenimą jau kelerius metus buvo kuriamas dokumentinis filmas.
Tačiau tuo metu A. Bialiackis dar nebuvo pasiruošęs suvokti šios informacijos svarbos.
Po ilgų nelaisvės metų jam reikėjo laiko susigaudyti staiga pasikeitusioje aplinkoje.
Oro uoste laukė jautriausia akimirka
Netrukus A. Bialiackis sužinojo, kad į Lietuvą atskrenda jo žmona Natalija Pinčiuk.
Pora ilgą laiką buvo priversta gyventi atskirai, todėl galimybė vėl susitikti tapo viena svarbiausių pirmųjų laisvės dienos akimirkų.
Žmogaus teisių gynėjas pasakojo, kad oro uoste apkabinęs žmoną akimirkai pamiršo viską aplinkui.
Tuo metu buvo filmuojamas ir jų susitikimas.
Pamatęs, kad Natalija pažįsta filmavimo grupę, A. Bialiackis pasijuto ramiau.
Tik tada jis suprato, kad dokumentinis filmas apie jo gyvenimą kuriamas jau seniai.
Ši scena tapo viena svarbiausių filmo „Bialiackis. Nepalaužiamas“ akimirkų.
Apie filmą sužinojo paskutinis
Dokumentinis filmas apie A. Bialiackį buvo kuriamas ketverius metus.
Didžiąją šio laikotarpio dalį pagrindinis istorijos herojus praleido kalėjime ir nežinojo apie vykstantį projektą.
Filmo kūrėjai bendravo su jo artimaisiais, kolegomis ir kitais žmogaus teisių gynėjais.
Pasakojime daug dėmesio skiriama žmonėms, kurie tęsė jo pradėtą darbą ir siekė, kad pasaulis nepamirštų Baltarusijos politinių kalinių.
A. Bialiackis apie šią patirtį kalbėjo ir su jam būdingu humoru.
Jis džiaugėsi, kad filmo kūrėjams pavyko užfiksuoti jo išėjimą į laisvę, o istorija nepasibaigė tragiškai.
Kalėjime nežinojo, kiek žmonių jį palaiko
Išėjęs į laisvę Nobelio premijos laureatas sužinojo dar daugiau netikėtų dalykų.
Pasirodo, kol jis buvo įkalintas, iš ankstesnių jo tekstų buvo išleistos dvi knygos.
Tačiau labiausiai jį nustebino tarptautinio palaikymo mastas.
A. Bialiackis pasakojo, kad pirmojo įkalinimo metu buvo gavęs daugiau kaip 40 tūkstančių laiškų.
Vėliau susirašinėjimas tapo gerokai sudėtingesnis.
Pasak jo, paskutiniais nelaisvės metais jį pasiekė vos vienas laiškas.
Tik išėjęs į laisvę jis pradėjo sužinoti, kiek daug žmonių rašė valdžios institucijoms, rengė palaikymo akcijas ir reikalavo jį paleisti.
Aktyvistas pripažino, kad visiems asmeniškai padėkoti tikriausiai neužtektų viso gyvenimo.
Net ir laisvėje neleidžia sau ilsėtis
Nors po ilgų kalėjimo metų norėtųsi ramaus gyvenimo, A. Bialiackis sako negalintis sustoti.
Jo teigimu, Baltarusijoje vis dar yra politinių kalinių, todėl žmogaus teisių gynėjų darbas išlieka būtinas.
Dar 1996 metais jis įkūrė žmogaus teisių organizaciją „Viasna“, padedančią represijas patyrusiems žmonėms.
Per kelis dešimtmečius organizacijos veikla tapo žinoma tarptautiniu mastu.
Šiuo metu A. Bialiackis taip pat plėtoja savo vardu pavadinto fondo veiklą.
Fondas registruotas Varšuvoje, tačiau jame dirba įvairių Europos valstybių atstovai.
Aktyvistas pabrėžia, kad žmogaus teisių padėtis Baltarusijoje glaudžiai susijusi su platesniais regiono iššūkiais.
Vis dėlto jis stengiasi atrasti laiko ir paprastiems malonumams.
A. Bialiackis pasakojo mėgstantis gamtą, grybavimą, gėlių sodinimą ir bendravimą su draugais.
Lietuvai perdavė ypatingą žinią
Kalbėdamas apie Lietuvą, A. Bialiackis neslėpė dėkingumo.
Jis pabrėžė, kad mūsų šalis daugelį metų teikia paramą Baltarusijos pilietinei visuomenei ir suteikia prieglobstį represijų persekiojamiems žmonėms.
Pasak žmogaus teisių gynėjo, Lietuva ir Baltarusija turi ilgą bendrą istoriją, todėl abiejų šalių ateitis taip pat yra susijusi.
A. Bialiackis ypač akcentavo, kad Baltarusijos visuomenės nereikėtų tapatinti su Rusijos valdžia.
Jo įsitikinimu, svarbu neprarasti vilties dėl demokratinės Baltarusijos ateities ir nepamiršti žmonių, kurie dėl savo įsitikinimų vis dar patiria persekiojimą.
Aktyvistas ragino lietuvius nepavargti nuo solidarumo.
Jo istoriją jau galima išvysti kino ekranuose
A. Bialiackio istorija pasakojama dokumentiniame filme „Bialiackis. Nepalaužiamas“, kurį režisavo Eimantas Belickas.
Juosta pristatoma festivalyje „Nepatogus kinas“, vykstančiame spalio 5–25 dienomis.
Filme nagrinėjama ne tik paties Nobelio taikos premijos laureato patirtis, bet ir platesnė žmogaus teisių gynėjų kova skirtingose pasaulio valstybėse.
Ypatingą vietą jame užima Vilniuje užfiksuotos pirmosios A. Bialiackio laisvės akimirkos.
Po metų, praleistų už kalėjimo sienų, A. Bialiackis pagaliau galėjo apkabinti žmoną ir sužinoti, kiek daug žmonių visame pasaulyje laukė jo sugrįžimo. O Lietuvai jis perdavė paprastą, bet svarbią žinią – nepavargti palaikyti laisvės siekiančių baltarusių.
