Kamilė Lukauskytė
Iki Kalėdų buvo likusios vos kelios dienos, kai 32-ejų gydytojos Martynos gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. Naktį jos kūno temperatūra pakilo net iki 41 laipsnio. Moteris manė susirgusi stipria infekcija, tačiau kraujo tyrimai atskleidė kur kas rimtesnę problemą. Skubiosios pagalbos skyriuje išgirsta diagnozė ją sukrėtė – ūminė leukemija.
Šiandien, įveikusi sudėtingą gydymą ir kaulų čiulpų transplantaciją, Martyna ryžosi papasakoti savo istoriją. Ji nori priminti, kad net sunkiausia diagnozė nebūtinai reiškia gyvenimo pabaigą.
Viskas prasidėjo nuo vieno simptomo
Gruodžio 20-osios naktį Martyna pasijuto itin prastai.
Termometras rodė net 41 laipsnį karščio.
Moteris manė, kad susirgo stipria infekcija, todėl kitą rytą kreipėsi į šeimos gydytoją.
Tačiau atlikti kraujo tyrimai sukėlė nerimą. Gydytoja nedelsdama nukreipė Martyną į skubiosios pagalbos skyrių.
Nors pati Martyna dirbo gydytoja, tuo metu ji net neįsivaizdavo, kaip stipriai pasikeis jos gyvenimas.
Labiausiai jai rūpėjo artėjantis budėjimas per Kūčias.
Moteris tikėjosi, kad užteks kelių dienų antibiotikų ir ji galės grįžti į darbą.
Tačiau ligoninėje paaiškėjo, kad jos negalavimų priežastis – ne įprasta infekcija.
Diagnozė išmušė žemę iš po kojų
Skubiosios pagalbos skyriuje Martyna išgirdo diagnozę, kurios bijojo net turėdama medicininį išsilavinimą.
Jai buvo nustatyta ūminė leukemija – kraujo ir kaulų čiulpų piktybinė liga.
Pirmoji moters mintis buvo, kad jos gyvenimas baigėsi.
Diagnozė ypač išgąsdino dėl ankstesnės profesinės patirties.
Rezidentūros metu Martyna buvo dirbusi hematologijos ir onkologijos skyriuose, kur matė sunkiai sergančius pacientus.
Todėl puikiai suprato, koks sudėtingas gydymas gali jos laukti.
Pirmosios dienos ligoninėje prabėgo tarsi per miglą.
Didžiulį sukrėtimą patyrė ir jos šeima.
Tačiau netrukus moteris sulaukė palaikymo iš vyro, sesers, draugų, kolegų ir medicinos darbuotojų.
Laukė ilgas ir sunkus gydymas
Martynai buvo paskirti keturi chemoterapijos kursai.
Gydymas pareikalavo daug fizinių ir emocinių jėgų.
Po kelių mėnesių paaiškėjo, kad vien chemoterapijos nepakaks.
Moteriai prireiks alogeninės kaulų čiulpų transplantacijos.
Tai procedūra, kurios metu pacientui persodinamos tinkamo donoro kraujodaros kamieninės ląstelės.
Tinkamas donoras buvo surastas negiminingų donorų registre.
Transplantacija atlikta praėjus kiek daugiau nei metams nuo diagnozės.
Būtent šį gydymo etapą Martyna prisimena kaip sunkiausią.
Ji rašė dienoraštį, kuriame fiksavo savo išgyvenimus, tačiau iki šiol nedrįso jo perskaityti.
Stiprybės suteikė net paprasti receptai
Net sunkiausiomis dienomis Martyna stengėsi neprarasti ryšio su gyvenimu už ligoninės sienų.
Kai nesinorėdavo valgyti, ji žiūrėdavo maisto gaminimo vaizdo įrašus.
Moteris išsisaugodavo receptus ir planuodavo, kokius patiekalus gamins sugrįžusi namo.
Ji taip pat svajojo apie keliones, naujas šalis ir dar nepatirtus įspūdžius.
Šie nedideli planai tapo svarbia emocine atrama.
Martynai padėjo ir kitų onkologinėmis ligomis sirgusių žmonių istorijos.
Dar pirmąjį mėnesį ligoninėje ji atrado asociacijos „Kraujas“ projektą „Drąsos ambasadoriai“.
Skaitydama kitų pacientų pasakojimus, moteris suprato, kad net ir po sudėtingo gydymo galima grįžti į visavertį gyvenimą.
Nepažįstamas žmogus padovanojo antrą galimybę
Ypatingą vietą Martynos istorijoje užima žmogus, kurio ji niekada nebuvo sutikusi.
Tai negiminingas kaulų čiulpų donoras.
Būtent jo sprendimas tapti donoru suteikė galimybę atlikti gyvybiškai svarbią transplantaciją.
Martyna iki šiol jaučia didžiulį dėkingumą.
Jos istorija primena, kokią reikšmę gali turėti savanoriška kraujodaros kamieninių ląstelių donorystė.
Donorų registre užsiregistravę žmonės kartais tampa vienintele galimybe pacientams, kuriems nepavyksta rasti tinkamo donoro šeimoje.
Po gydymo nutiko dar vienas netikėtas dalykas
Martyna pasakojo, kad po transplantacijos pasikeitė ne tik jos požiūris į gyvenimą, bet ir fizinė savijauta.
Dar prieš leukemijos diagnozę ji sirgo reumatoidiniu artritu.
Dėl šios ligos moterį nuolat lydėjo skausmas.
Tačiau po kaulų čiulpų transplantacijos artrito simptomai išnyko.
Martynai tai tapo netikėtu ir labai džiugiu pokyčiu.
Dabar ji gali judėti nejausdama anksčiau kasdienybę lydėjusio skausmo.
Vis dėlto svarbu suprasti, kad kaulų čiulpų transplantacija nėra įprastas reumatoidinio artrito gydymo būdas. Tai sudėtinga, didelės rizikos procedūra, Martynai atlikta dėl leukemijos.
Jos patirtis nereiškia, kad toks pat poveikis pasireikštų kitiems artritu sergantiems žmonėms.
Šiandien gyvenimą vertina kitaip
Iki ligos Martynos kasdienybėje didžiąją dalį laiko užimdavo darbas.
Intensyvūs budėjimai, atsakomybės ir nuolatinis skubėjimas palikdavo mažai vietos poilsiui.
Susirgusi ji buvo priversta sustoti.
Dabar moteris sako išmokusi labiau vertinti sveikatą, artimuosius ir laiką sau.
Ji stengiasi keliauti, domėtis menu, istorija ir įgyvendinti svajones, kurioms anksčiau vis pritrūkdavo laiko.
Martyna taip pat pabrėžia, kad susidūrus su sunkia diagnoze nereikia apsimesti stipriam.
Išgąstis, liūdesys ir nerimas yra suprantamos reakcijos.
Svarbu turėti galimybę apie jas kalbėti ir sulaukti pagalbos.
Kada karščiavimas turėtų kelti nerimą?
Martynos istorija primena, kad kai kurie sunkūs susirgimai iš pradžių gali priminti įprastą infekciją.
Ūminė leukemija gali pasireikšti karščiavimu, nuovargiu, silpnumu, dažnomis infekcijomis, neįprastomis mėlynėmis ar kraujavimu.
Tačiau vien aukšta temperatūra nereiškia, kad žmogus serga vėžiu.
Karščiavimą kur kas dažniau sukelia infekcijos ir kitos, su onkologinėmis ligomis nesusijusios priežastys.
Vis dėlto 41 laipsnio temperatūra yra labai rimtas požymis, dėl kurio būtina skubi medicininė pagalba.
Jeigu karščiavimą lydi sumišimas, dusulys, stiprus silpnumas ar kiti pavojingi simptomai, pagalbos delsti negalima.
Viena istorija – svarbi žinia visiems
Martyna savo išgyvenimais pasidalijo asociacijos „Kraujas“ projekte „Drąsos ambasadoriai“.
Šios iniciatyvos tikslas – parodyti, kad onkologinė diagnozė nėra visa žmogaus gyvenimo istorija.
Asociacijos pirmininkė Ieva Drėgvienė pabrėžia, kad visuomenėje svarbu kalbėti ne tik apie ligą ir jos gydymą, bet ir apie gyvenimą po jo.
Martynos patirtis rodo, kiek daug gali reikšti artimųjų palaikymas, šiuolaikinė medicina ir donorystė.
Prieš kelerius metus ji nerimavo, kas ją pavaduos darbe per Kūčias. Šiandien moteris džiaugiasi galėdama gyventi, keliauti ir kurti ateities planus. O jos svarbiausia žinia kitiems – net išgirdus sunkią diagnozę verta neprarasti vilties.
