Kamilė Lukauskytė
Internete dėmesio sulaukė vaizdo įrašas, kuriame buvusi krašto apsaugos ministrė Dovilė Šakalienė kalba apie gyventojų vaidmenį karo metu. Ypač jautria tema tapo vyresnio amžiaus ir sveikatos problemų turinčių žmonių dalyvavimas valstybės gynyboje. Tačiau svarbu atskirti du dalykus: visuomenės pasirengimą ekstremalioms situacijoms ir privalomą karinę tarnybą. Tai nėra tas pats.
Vaizdo įrašas sukėlė klausimų
Spalio 19 dieną paskelbtame interneto straipsnyje teigiama, kad D. Šakalienė kalbėjo apie tai, ką karo metu galėtų veikti pensininkai ir ligoti žmonės.
Publikacijoje pateikiamas trumpas aprašymas ir socialiniame tinkle „TikTok“ paskelbtas vaizdo įrašas.
Vis dėlto straipsnyje nėra išsamios politikės kalbos stenogramos, todėl iš pateiktos informacijos negalima tiksliai nustatyti visų jos pasisakymo aplinkybių.
Taip pat nėra pagrindo teigti, kad buvo paskelbtas sprendimas pensininkus ar sunkiai sergančius gyventojus privalomai siųsti į frontą.
Svarbiausias klausimas – ką iš tikrųjų reiškia visuomenės dalyvavimas valstybės gynyboje?
Ar pensininkus galėtų siųsti į karą?
Lietuvoje karo prievolė reglamentuojama įstatymais.
Tai reiškia, kad ne kiekvienas gyventojas automatiškai tampa kariu vien dėl to, kad valstybėje paskelbiama karo padėtis.
Karinės tarnybos galimybės ir prievolės priklauso nuo žmogaus amžiaus, sveikatos būklės, turimo karinio pasirengimo ir kitų teisės aktuose nustatytų aplinkybių.
Sveikatos tinkamumas karinei tarnybai vertinamas nustatyta tvarka.
Todėl teiginys, kad visi pensininkai ir ligoti žmonės būtų siunčiami kovoti, būtų klaidinantis.
Be to, valstybės gynyba apima gerokai daugiau nei ginkluotą kovą.
Karo metu būtina užtikrinti ligoninių, transporto, ryšių, maisto tiekimo ir kitų gyvybiškai svarbių paslaugų veiklą.
Kuo galėtų prisidėti vyresnio amžiaus žmonės?
Valstybės atsparumas priklauso ne tik nuo kariuomenės, bet ir nuo gebėjimo išlaikyti kasdienį gyvenimą sudėtingomis sąlygomis.
Dalis vyresnio amžiaus žmonių turi vertingos profesinės patirties.
Pavyzdžiui, buvę medikai, mokytojai, inžinieriai ar įvairių amatų specialistai gali turėti žinių, naudingų bendruomenėms.
Priklausomai nuo galimybių ir savanoriško apsisprendimo, žmonės galėtų padėti organizuoti paramą, perduoti informaciją ar rūpintis pažeidžiamais bendruomenės nariais.
Tačiau tai nereiškia, kad kiekvienas pensininkas privalėtų imtis tokių užduočių.
Ypač svarbu atsižvelgti į žmogaus sveikatą, savarankiškumą ir saugumą.
Visuomenės pasirengimas nereiškia reikalavimo, kad kiekvienas žmogus, nepriklausomai nuo amžiaus ar sveikatos, atliktų vienodas pareigas.
O kas būtų su sunkiai sergančiais gyventojais?
Sveikatos problemų turintiems žmonėms karo ar kitos didelės krizės metu gali prireikti papildomos pagalbos.
Tai ypač aktualu tiems, kurie reguliariai vartoja vaistus, naudojasi medicinos įranga arba turi ribotą judėjimo galimybę.
Tokiais atvejais svarbiausia užtikrinti gydymo tęstinumą, saugų pasitraukimą iš pavojingų vietovių ir galimybę gauti reikalingą pagalbą.
Todėl valstybės pasirengimo planuose turi būti atsižvelgiama ir į gyventojus, kuriems patiems apsisaugoti sunkiau.
Kai kurie sveikatos sutrikimų turintys žmonės gali savanoriškai prisidėti prie bendruomenės veiklos, jeigu tai leidžia jų būklė.
Tačiau negalima daryti išvados, kad sunki liga ar negalia būtų ignoruojama sprendžiant dėl karinės tarnybos.
Kodėl kalbama apie visos visuomenės gynybą?
Rusijos karas prieš Ukrainą parodė, kad šiuolaikiniai konfliktai paveikia ne vien kariuomenę.
Grėsmė gali kilti energetikos infrastruktūrai, ligoninėms, transportui, ryšiams ir civilių gyventojų saugumui.
Todėl Lietuvoje daug dėmesio skiriama visuomenės atsparumui ir pasirengimui krizėms.
Tai apima gyventojų informavimą, civilinę saugą, evakuacijos planavimą ir institucijų bendradarbiavimą.
Tokio pasirengimo tikslas – sumažinti galimą žalą ir padėti visuomenei veikti net tada, kai įprastos gyvenimo sąlygos sutrinka.
Svarbu suprasti, kad civilinis pasirengimas nėra tas pats, kas mobilizacija į ginkluotąsias pajėgas.
Žmogus gali prisidėti prie savo šeimos ar bendruomenės saugumo net ir neturėdamas jokio karinio pasirengimo.
Kodėl tokie pareiškimai kelia nerimą?
Kalbos apie karą visuomenėje suprantamai sukelia stiprių emocijų.
Ypač jautriai gali reaguoti vyresnio amžiaus žmonės, kurie prisimena ankstesnius istorinius sukrėtimus.
Nerimą taip pat gali jausti šeimos, kuriose yra sunkiai sergančių artimųjų.
Todėl viešai kalbant apie gyventojų pareigas svarbu aiškiai paaiškinti, kokios priemonės būtų savanoriškos, kokios privalomos ir kam jos būtų taikomos.
Jeigu iš ilgesnio pasisakymo ištraukiama tik viena frazė, gali susidaryti klaidingas įspūdis.
Ypač tuomet, kai šalia pateikiama emocinga antraštė.
Šiuo atveju vien iš trumpo interneto straipsnio negalima patikimai nustatyti, kokias konkrečias užduotis D. Šakalienė siūlė pensininkams ar sveikatos problemų turintiems žmonėms.
Tam reikėtų viso originalaus pasisakymo ir jo konteksto.
Ką gyventojams svarbu žinoti jau dabar?
Nepriklausomai nuo politinių diskusijų, pasirengimas ekstremalioms situacijoms gali būti naudingas kiekvienai šeimai.
Svarbu žinoti, kur ieškoti oficialios informacijos, kaip susisiekti su artimaisiais nutrūkus įprastam ryšiui ir kokių būtiniausių atsargų reikėtų turėti namuose.
Vyresnio amžiaus ar sveikatos problemų turintiems žmonėms ypač aktualu iš anksto aptarti pagalbos planą su artimaisiais.
Pavyzdžiui, galima pasirūpinti svarbiausių medicininių dokumentų kopijomis, reikalingų vaistų atsargomis pagal gydytojo rekomendacijas ir patikimais kontaktais.
Tokios priemonės naudingos ne tik karo grėsmės atveju.
Jos gali padėti ir per stichines nelaimes, ilgalaikius elektros tiekimo sutrikimus ar kitas ekstremalias situacijas.
Kas iš tiesų paaiškėjo?
Spalio 19 dieną paskelbta publikacija atkreipė dėmesį į D. Šakalienės pasisakymą apie pensininkų ir ligotų žmonių vaidmenį karo metu.
Tačiau joje nepateikta pakankamai informacijos, kad būtų galima tiksliai atkurti visą politikės poziciją.
Todėl būtų neteisinga iš tokios publikacijos daryti išvadą, jog Lietuvoje nuspręsta privalomai siųsti pensininkus ar sunkiai sergančius žmones į frontą.
Esminis skirtumas – tarp galimybės pagal savo pajėgumą prisidėti prie valstybės atsparumo ir teisinės prievolės atlikti karinę tarnybą.
Visuomenės pasirengimas krizėms yra svarbus, tačiau jis turi būti grindžiamas aiškiomis taisyklėmis, žmonių galimybėmis ir pagarba jų sveikatai bei saugumui.
