Kamilė Lukauskytė
„Nemuno aušros“ lyderis Remigijus Žemaitaitis viešai išsakė griežtą poziciją dėl Lietuvos karių siuntimo į Ukrainą. Politikas perspėjo apie galimas tokio sprendimo pasekmes ir pavartojo itin stiprius žodžius. Jo pareiškimas palietė vieną jautriausių šalies saugumo klausimų – ar Lietuvos kariai turėtų dalyvauti misijose Ukrainoje?
Pareiškimas, kuris nepaliko vietos abejonėms
2025 metų kovo 4 dieną R. Žemaitaitis išplatino pranešimą spaudai, kuriame aptarė vis dažniau keliamą klausimą dėl galimo Lietuvos karių siuntimo į Ukrainą.
Politikas teigė pastebintis, kad ši tema viešojoje erdvėje kartojama jau ilgą laiką.
Jo vertinimu, tokios diskusijos gali pratinti visuomenę prie minties apie Lietuvos karių dalyvavimą konflikte.
Būtent šiame kontekste nuskambėjo griežčiausias jo pareiškimas:
„Tas, kuris išsiųs Lietuvos vaikus į karą, bus didžiausias nusikaltėlis.“
Tai yra paties R. Žemaitaičio politinis vertinimas, o ne teisinė išvada apie konkretų asmenį ar sprendimą.
Kodėl politikas taip griežtai pasisakė?
R. Žemaitaitis pabrėžė, kad Lietuva turėtų stiprinti savo gynybinius pajėgumus, tačiau nepritaria šalies karių siuntimui į Ukrainą vykstant karui.
Pasak jo, dalyvavimas karinėse operacijose už NATO teritorijos ribų galėtų sukelti papildomų pavojų Lietuvos saugumui.
Politikas taip pat kėlė klausimą, kokias užduotis Lietuvos kariai atliktų Ukrainoje pasibaigus aktyviems karo veiksmams.
Jo vadovaujama „Nemuno aušros“ frakcija tuo metu deklaravo nepritarimą Lietuvos karių siuntimui į Ukrainą karo metu, nepriklausomai nuo tokios misijos pavadinimo ar formos.
Kartu R. Žemaitaitis teigė, kad būtina investuoti į Lietuvos gynybą ir siekti diplomatinio konflikto sprendimo.
Kita pusė: kodėl apskritai svarstomos tokios misijos?
Diskusijos apie galimą Europos valstybių karių buvimą Ukrainoje susijusios su pastangomis užtikrinti ilgalaikį šalies saugumą.
Svarbu atskirti kelis skirtingus scenarijus: tiesioginį dalyvavimą kovos veiksmuose, karinę mokymo misiją ir tarptautines saugumo garantijas po galimo susitarimo dėl karo pabaigos.
Šie scenarijai nėra tapatūs, todėl ir jų keliama rizika skiriasi.
2025 metų rugsėjį, Vakarų valstybėms svarstant galimas saugumo garantijas Ukrainai, tuometė krašto apsaugos ministrė Dovilė Šakalienė teigė, kad susiklosčius atitinkamoms aplinkybėms Lietuva būtų pasirengusi svarstyti karių siuntimą.
R. Žemaitaitis tokiai pozicijai griežtai nepritarė, argumentuodamas galimos karinės eskalacijos rizika.
Iškėlė ir kitą prieštaringą pasiūlymą
Savo pranešime R. Žemaitaitis taip pat svarstė, ar Europos valstybės neturėtų grąžinti į Ukrainą joje mobilizacijai tinkamo amžiaus vyrų.
Politiko teigimu, tai galėtų būti alternatyva Lietuvos karių siuntimui.
Tačiau toks siūlymas kelia atskirus teisinius ir žmogaus teisių klausimus.
Ukrainos piliečių teisinė padėtis Europos Sąjungoje priklauso nuo konkrečių aplinkybių, įskaitant laikinosios apsaugos ir kitus galiojančius teisės aktus. Todėl tokio pasiūlymo negalima laikyti savaime įgyvendinamu sprendimu.
Ar Lietuvos kariai iš tiesų būtų siunčiami į karą?
Vien tai, kad politikai aptaria galimas karines misijas, nereiškia, jog sprendimas siųsti Lietuvos karius į kovos veiksmus jau priimtas.
Tokie sprendimai priklauso nuo konkrečios misijos pobūdžio, tarptautinių susitarimų ir Lietuvos teisėje nustatytų procedūrų.
Todėl viešose diskusijose svarbu atskirti politinius perspėjimus nuo oficialiai priimtų valstybės sprendimų.
Vienas klausimas išlieka svarbiausias
R. Žemaitaičio pareiškimas išryškino platesnį politinį nesutarimą: kaip Lietuva turėtų derinti paramą Ukrainai, savo nacionalinį saugumą ir įsipareigojimus sąjungininkams?
Vienoje diskusijos pusėje akcentuojama karinės eskalacijos rizika, kitoje – būtinybė užtikrinti, kad Ukraina ateityje turėtų veiksmingas saugumo garantijas.
Žemaitaitis pasirinko itin kategorišką formuluotę, tačiau galimo Lietuvos karių dalyvavimo Ukrainoje klausimas yra sudėtingesnis nei vienas politinis pareiškimas.
Jo esmė – kokia būtų konkrečios misijos paskirtis, teisinis pagrindas ir poveikis Lietuvos saugumui.
Pastaba: pagrindinis straipsnyje aptariamas R. Žemaitaičio pareiškimas paskelbtas 2025 metų kovo 4 dieną. Tai nėra naujas 2026 metų spalio pareiškimas.
