Kamilė Lukauskytė
Iki gyvos galvos kalėti nuteistas Henrikas Daktaras prabilo apie savo vaikystę ir jaunystę. Jo pasakojime – skurdas, nuolatinės muštynės, baimė ir aplinka, kurioje smurtas, pasak jo paties, buvo tapęs kone kasdienybe.
H. Daktaras gimė 1957 metų gruodį ir augo Kauno Vilijampolėje. Šeimoje jis augo kartu su jaunesniu broliu Mečislovu, o tėvai buvo paprasti darbininkai. Aplink gyveno nemažai giminaičių, todėl artimų žmonių netrūko, tačiau vaikystės prisiminimus jis sieja ne vien su šeimos susibūrimais.
Namuose netrūko muštynių
Pasak H. Daktaro, šeimos susibūrimuose buvo vartojamas alkoholis, o konfliktai neretai baigdavosi muštynėmis. Šeimos finansinė padėtis taip pat nebuvo lengva – kartais maisto užtekdavo, kartais jo trūkdavo.
Kalbėdamas apie tuometę aplinką, jis teigė kitokio gyvenimo tiesiog nepažinojęs. Agresija ir nusikaltimai jam esą atrodė kaip įprasta pasaulio dalis, nes būtent tokius pavyzdžius matė aplink save.
Jo draugų rate taip pat buvo daug linkusių nusikalsti jaunuolių. H. Daktaras pasakojo vaikystėje beveik nesusidūręs su visai kitokį gyvenimą gyvenančiais žmonėmis – inteligentais, studentais ar aukštąjį išsilavinimą turinčiais specialistais.
Vėliau požiūris pasikeitė
H. Daktaro teigimu, vaikystėje jam buvo formuojamas įsitikinimas, kad jo aplinkos žmonės yra „gerieji“, o svetimi – blogi. Tik suaugęs jis esą pradėjo suprasti, kad realybė buvo visiškai kitokia.
Jaunystėje H. Daktaro gyvenime prasidėjo ir nusikaltimai. Jis pasakojo, kad sovietmečiu vogė žmonių auginamas lapes, kurios tuo metu buvo vertingos dėl kailio. Už nusikaltimus jis buvo nuteistas ir išvežtas atlikti bausmės į Sibirą.
H. Daktaras neslepia, kad sovietmečiu už grotų pateko ne vieną kartą. Pasak jo, nors tuomet kaltės nepripažindavo, padaryti nusikaltimai būdavo įrodyti.
Dabar atlieka bausmę iki gyvos galvos
Vėlesniais dešimtmečiais H. Daktaro pavardė tapo neatsiejama nuo garsiosios Kauno „Daktarų“ nusikalstamos grupuotės. Už itin sunkius nusikaltimus jis buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos.
Pastaraisiais metais H. Daktaras ne kartą siekė, kad bausmė iki gyvos galvos būtų pakeista terminuota. Tačiau 2026 metų vasarį Kauno apygardos teismas tokio prašymo netenkino.
Dabar viešai pasakodamas apie savo praeitį jis vaikystę piešia kaip pasaulį, kuriame baimė ir smurtas buvo įprastas reiškinys. Vis dėlto tai yra paties H. Daktaro pateikiama savo gyvenimo ir aplinkos interpretacija.
