Lietuviai vis dar dirba vienas ilgiausių darbo savaičių visoje Europos Sąjungoje (ES), tačiau pagal atlyginimų dydį šalis tebėra tarp atsiliekančiųjų. Naujausi duomenys rodo ryškų kontrastą – Vakarų Europoje žmonės dirba trumpiau, tačiau uždirba gerokai daugiau. Ekonomistai aiškina, kad problema slypi ne darbo valandų skaičiuje, o produktyvume.
Atlyginimai Lietuvoje kasmet auga, o kai kurių sektorių darbuotojų pajamos jau vejasi Vakarų Europą, tačiau bendras šalies atlygio lygis vis dar stipriai atsilieka nuo turtingiausių ES valstybių.
Specialistų teigimu, vien ilgesnės darbo valandos didesnių pajamų negarantuoja – vis daugiau lemia technologijos, automatizacija ir sukuriama pridėtinė vertė.
Lietuviai – vieni iš ilgiausiai dirbančių ES?
„Eurostat“ nurodo, kad ES 2025 m. 20–64 metų amžiaus visą ir ne visą darbo dieną dirbančių asmenų faktinis savaitinis darbo laikas pagrindinėje darbovietėje vidutiniškai sudarė 35,9 valandos.
Lyginant ES šalis, ilgiausios darbo savaitės buvo užfiksuotos Graikijoje (39,6 valandos), Bulgarijoje ir Lenkijoje (abi po 38,7 valandos) bei Lietuvoje (38,4 valandos).
Paprastai tariant, lietuviai per savaitę dirba 2,5 valandos ilgiau nei vidutiniškai ES gyventojai.
Tuo metu trumpiausia darbo savaitė buvo Nyderlanduose (31,9 valandos), po jų – Danijoje ir Vokietijoje (abi po 33,9 valandos) bei Austrijoje (34,0 valandos).
Šių profesijų atstovai dirba ilgiausiai
„Eurostat“ taip pat dalijasi, kokių profesijų atstovai dirba daugiausiai.
Jų duomenimis, ilgiausią darbo savaitę turi kvalifikuoti žemės ūkio, miškininkystės ir žuvininkystės darbininkai (42 darbo valandos), vadovai (40,6 valandos) ir kariuomenės darbuotojai (39,4 valandos).
Atvirkščiai, trumpiausia darbo savaitė buvo užfiksuota tarp nekvalifikuotų darbininkų (31,8 valandos), biuro pagalbinio personalo (34 valandos) bei paslaugų ir pardavimo darbuotojų (34,5 valandos).
Dirbam daugiausiai, bet gauname mažiausiai?
Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) duomenys rodo, kad 2025 m. daugiausiai uždirbo Liuksemburgo gyventojai. Čia darbuotojas per metus vidutiniškai uždirbo 77,8 tūkst. eurų, o per mėnesį t. y. apie 6,5 tūkst. eurų (77,8 / 12).
Tarp didžiausias algas ES uždirbančių taip pat pateko danai, kurie per metus vidutiniškai uždirba 72 tūkst. eurų, o per mėnesį apie 6 tūkst. eurų.
Vienas didžiausių algų gavo ir Nyderlandų gyventojai. Čia per metus gyventojas vidutiniškai uždirbo 69 tūkst. eurų, o per mėnesį 5,75 tūkst. eurų.
Tuo metu mažiausius atlyginimus 2025 m. uždirbo Slovakijos gyventojai. Pastarieji per metus vidutiniškai uždirbo 19,6 tūkst. eurų, kas per mėnesį siekia apie 1,6 tūkst. eurų.
Lietuva šiame sąraše taip pat patenka tarp 10 ES valstybių, kur gyventojai uždirba mažiausiai. Lietuviai per 2025 m. vidutiniškai uždirbo 28,5 tūkst. eurų, o tai reiškia, kad vidutinis mėnesinis lietuvių atlygis pernai siekė apie 2,4 tūkst. eurų.
Kodėl Vakarų Europoje dirbama mažiau, o uždirbama daugiau?
„Artea“ banko vyriausioji ekonomistė Indrė Genytė-Pikčienė primena, kad visoje ES šalys vadovaujasi įstatymais, kuriuose apibrėžta 40 valandų standartinė darbo savaitė. Kartu su viršvalandžiais ji gali siekti 48 valandas.
Visgi ekonomistė neslepia, kad, stebint praktiką, valstybės išsiskiria.
„Prancūzijoje jau senokai įtvirtinta 35 valandų darbo savaitė. Vokietijoje oficialiai taikoma 38–40 val., tačiau kolektyvinėmis sutartimis įtvirtinamas trumpesnis darbo laikas. Pietų šalyse, faktinės darbo valandos viršija formalias“, – paaiškino ji.
Pasak ekonomistės, analizuojant darbo trukmės ir pajamų sąryšius, galima stebėti takoskyrą tarp pažangiųjų ir turtingųjų Europos šalių ir jaunesniųjų ES narių.
„Išsivysčiusiose šalyse aukštas technologinis lygis ir produktyvumas leidžia sukurti daugiau pridėtinės vertės dirbant mažiau, bet technologiškai pažangiau.
Tuo metu kitos valstybės, nors ir sparčiai, bet dar tik vejasi, išgyvena ekonominę transformaciją ir keičiasi. Lietuvoje irgi šiuos pokyčius stebime“, – aiškino pašnekovė.
Ji primena, kad dar visai neseniai Lietuvos ekonomikos struktūroje dominavo tradicinės ir darbui imlios ekonominės veiklos, o itin žemi darbo kaštai buvo pagrindinis konkurencinis pranašumas.
Tiesa, pasak jos, Lietuva pastarąjį dešimtmetį sparčiai keitėsi – išaugo aukštą pridėtinę vertę kuriančių sektorių įtaka BVP struktūroje.
„Tradicinės darbui imlesnės veiklos investavo į mašinas, įrengimus, automatizacijos ar robotizacijos sprendimus, kad didintų veiklos produktyvumą. Vis dėlto, ši transformacija dar nesibaigė“, – pabrėžė specialistė.
MMA didinimas problemos nesprendžia
I. Genytė-Pikčienė atkreipia dėmesį, kad Minimalios mėnesinės algos (MMA) didinimas šios problemos nesprendžia.
Pasak jos, MMA didinimas sprendžia kitą užduotį – mažinti dirbančiųjų pajamų atotrūkį.
„Siekiant, kad pagal pajamų lygį pasivytume išsivysčiusias šalis, o darbo valandų skaičius per savaitę nesikeistų ar net mažėtų, reikia struktūrinių pokyčių, investicijų į technologinę pažangą, automatizacijos ir robotizacijos sprendimų. Kad dirbdami išmaniai per tą vieną darbo valandą sukurtume kur kas aukštesnę pridėtinę vertę“, – aiškino specialistė.
Anot „Artea“ banko vyriausios ekonomistės, tik toliau sparčiai didinant produktyvumą, bus įmanoma stebėti trumpesnio darbo laiko ir aukštesnių atlyginimų vidurkius.
Paprastai kalbant, dirbant mažiau, bet išmaniai, pavyks uždirbti gerokai didesnius atlyginimus.
„Tam reikia puoselėti palankią verslo aplinką, investicinį patrauklumą, aktyvias inovacijų ir startuolių ekosistemas, ieškoti nišinės gamybos galimybių, vystyti savo prekės ženklus, įmonėms didinti investicijas į technologinę pažangą, automatizacijos, robotizacijos ir dirbtinio intelekto sprendimus, o darbuotojams – į save, kad kompetencijos išliktų paklausios net ir tokių reikšmingų technologinių pokyčių akivaizdoje“, – komentavo pašnekovė.
Lietuvoje algos kasmet auga
Ji pažymėjo, kad 2026 m. I ketvirčio Lietuvos vidutinis mėnesio neto (atskaičius mokesčius) darbo užmokestis buvo 1 557,40 euro. Pasak jos, per metus jis padidėjo 8,4 proc.
V. Tauraitė taip pat nurodė, kad viešajame sektoriuje vidutinis atlyginimas 2026 m. I ketvirtį siekė 1 630,2 euro, o privačiame sektoriuje – 1 527 eurus.
VDU docentė taip pat atkreipė dėmesį ir į atlygių skirtumus pagal lytis. Šiemet vidutinis vyrų atlyginimas į rankas siekia 1 606,60 euro, o moterų – 1 507 eurus.
„Realaus darbo užmokesčio pokytis lygus –1,6 proc., vadinasi, prekių ir paslaugų kainos augo sparčiau nei darbo užmokestis.
Per ketvirtį sparčiausiai vidutinis mėnesio bruto (neatskaičius mokesčių) darbo užmokestis augo leidybos transliavimo ir turinio kūrimo ir platinimo veikloje 15,5 proc., o labiausiai sumažėjo kasybos ir karjerų eksploatavimo srityje – 15,0 proc.“ – aiškino ji.
V. Tauraitė pasidalijo ir ateities prognozėmis. Ji nurodė, kad 2026 m. vidutinis mėnesio bruto (neatskaičius mokesčių) darbo užmokesčio augimas turėtų siekti nuo 8–8,4 proc.
Tuo metu 2027 m. vidutinis mėnesio bruto (neatskaičius mokesčių) darbo užmokesčio augimas galėtų svyruoti nuo 6,8–7,9 proc.
