Kamilė Lukauskytė
Samaros miestas švenčia 440 metų jubiliejų. Iš pirmo žvilgsnio – įprasta miesto šventė, kuri turėtų būti skirta istorijai, kultūrai ir žmonėms. Tačiau šiemet šventės fone atsirado tai, kas šiandien Rusijoje vis dažniau tampa neatsiejama viešo gyvenimo dalimi – karo propaganda, lojalumo valdžiai demonstravimas ir vadinamosios „specialiosios karinės operacijos“ simbolika.
Būtent tai savo aštriame komentare nagrinėja iš Samaros kilęs Levas Vladimirovas. Jo tekstas – ne bandymas objektyviai aprašyti miesto šventę. Tai žmogaus, kuris paliko Rusiją ir kritikuoja Kremliaus politiką, asmeninė išpažintis.
Ir jo pagrindinė išvada skamba itin skaudžiai: „Gėda būti rusu.“
Jubiliejus tapo proga kalbėti apie karą
Pasak autoriaus, rugsėjo 13-ąją Samarą pasieks 440 metų jubiliejaus kulminacija. Mieste suplanuota daugybė renginių, tačiau Vladimirovas pabrėžia, kad šventės neapsieina be patriotinės ir karo tematikos.
Jis prisimena ir ankstesnį, 1986 metais vykusį miesto 400 metų jubiliejų.
Tada, jo akimis, viskas atrodė kitaip.
Autorius prisimena net vietos fabrike pagamintus šokoladinius medalius su miesto jubiliejaus simbolika. Šiandien, jo teigimu, tokio paprasto miesto pasididžiavimo vietą vis dažniau užima karo simboliai.
Tai, kas turėtų būti miesto istorijos šventė, tampa dar viena proga priminti apie valstybės karinę galią.
Autorius Rusiją mato suskilusią
Vladimirovas teigia, kad karo metais Rusijos visuomenė tapo dar labiau susiskaldžiusi.
Vienoje pusėje – žmonės, kurie remia valdžią, priima oficialią Kremliaus retoriką ir net bando iš karo gauti asmeninės naudos.
Kitoje – tie, kurie priešinasi režimui, už kritiką patiria spaudimą, yra baudžiami arba palieka šalį.
Tačiau autorius išskiria ir trečią grupę – žmones, kurie, jo vertinimu, bando prisitaikyti prie sistemos: kritikuoja valdžią tiek, kiek saugu, išvyksta į užsienį ir vėliau save pristato kaip aktyvius opozicionierius.
Tai viena iš priežasčių, kodėl Vladimirovo tekstas toks kandus. Jis kritikuoja ne tik Kremlių, bet ir tuos, kurie, jo nuomone, mėgina išlikti patogioje tarpinėje pozicijoje.
Propaganda pasiekia ir mokyklas
Dar didesnį nerimą autoriui kelia jaunimas.
Vladimirovas teigia, kad Rusijos švietimo įstaigose karo propaganda tapo vis labiau pastebima. Pasak jo, vaikams formuojamas pasakojimas apie Rusijos „misiją“ ir tariamus šalies priešus.
Tarp tokių priešininkų, autoriaus teigimu, atsiduria ir Vokietija, Lenkija bei Baltijos valstybės.
Tai itin svarbus momentas, nes propaganda vaikams nėra vien dabartinės politinės situacijos atspindys.
Ji gali formuoti požiūrį į kitų valstybių gyventojus dar ilgai po to, kai dabartinis karas pasibaigs.
„Gėda būti rusu“ – ne apie tautybę, o apie valstybę
Stipriausia teksto frazė gali būti suprasta įvairiai.
Autorius rašo, kad jam gėda sakyti žmonėms, jog jis yra iš Rusijos. Tačiau jo tekstas pirmiausia kalba ne apie rusų tautybę.
Jis kalba apie šalį, kuri, jo vertinimu, pasirinko agresiją, militarizaciją ir visuomenės mobilizavimą aplink karą.
Vladimirovas taip pat pasakoja apie savo patirtį gyvenant Samaroje – apie konfliktus su kaimynais, girtavimą, nepagarbą aplinkai ir, jo teigimu, antisemitinius įžeidimus.
Šios istorijos labai asmeniškos ir nepretenduoja į visos Rusijos visuomenės portretą.
Tačiau būtent iš jų autorius konstruoja savo pagrindinę išvadą.
„Ši šalis pasmerkta“
Vladimirovo tekste netrūksta itin aštrių žodžių. Jis prognozuoja Rusijos žlugimą ir teigia, kad visuomenę, kuri jaunimui vietoje kritinio mąstymo siūlo propagandą, laukia rimtos pasekmės.
Ypač daug dėmesio skiriama žmonėms, kurie į karą eina dėl pinigų. Autorius mano, kad dalį Rusijos visuomenės vilioja didelės išmokos ir galimybė pagerinti savo finansinę padėtį.
Jo manymu, tai atskleidžia dar vieną karo pusę – valstybė bando paversti ekonominę būtinybę papildomu žmonių motyvatoriumi eiti kariauti.
Tačiau svarbiausia šio komentaro mintis slypi ne Samaros jubiliejuje ir net ne vien Putino režimo kritikoje.
Tai pasakojimas apie žmogų, kuris savo gimtojo miesto šventėje nebemato vien miesto šventės.
Ten, kur anksčiau buvo šokoladiniai jubiliejaus medaliai, miesto istorija ir paprastos šventės, šiandien jis mato karo šešėlį. Ir būtent dėl to savo tekstą užbaigia žodžiais, tapusiais viso pasakojimo kulminacija: „Gėda būti rusu.“
Svarbu – tai autoriaus asmeninė, itin aštri politinė pozicija, o ne objektyvus visų Rusijos gyventojų požiūrio apibūdinimas.
