Kamilė Lukauskytė
Keitė Arai daugelį metų buvo atpažįstama dėl išskirtinės išvaizdos, muzikinės veiklos ir darbo televizijoje, tačiau už viešo gyvenimo visada slėpėsi gerokai jautresnė istorija. Lietuvės ir japono dukra vaikystėje patyrė tėvų skyrybas, o jos tėvas išvyko į Japoniją.
Dabar apie šeimą prabilusi Keitė neslepia – biologinis ryšys ne visada reiškia artumą. Jos žodžiai apie tėvą ir žmogų, kuris buvo šalia mamos, atskleidžia visai kitokią šeimos istorijos pusę.
Tėtis išvyko, kai jai buvo vos ketveri
Keitė gimė lietuvės ir japono šeimoje, tačiau šeimos gyvenimas Lietuvoje ilgai nesitęsė. Tėvų keliai išsiskyrė, o mergaitė liko augti su mama.
Tėvas išvyko į Japoniją, o Keitė jo ilgą laiką beveik nematė. Vienu metu tarp jų buvo net maždaug dešimties metų laikotarpis be artimesnio kontakto.
Vaikui tai buvo sudėtingas etapas, tačiau pati Keitė vėliau pasakojo, kad mama jai suteikė labai daug meilės ir saugumo.
Būtent mama tapo žmogumi, kuris buvo šalia kasdien – ne tik gražiomis, bet ir sunkesnėmis akimirkomis.
Tėvą vėl pamatė po daugybės metų
Kai Keitė buvo paauglė, ryšys su tėvu pamažu pradėjo atsinaujinti. Vienas iš svarbių susitikimų įvyko Paryžiuje.
Ji yra pasakojusi, kad susitikimas buvo itin jaudinantis – po tiek metų prieš ją staiga stovėjo žmogus, kurį vaikystėje buvo beveik praradusi.
Vėliau Keitė net vyko į Japoniją, norėdama geriau pažinti ne tik savo tėvą, bet ir jo šalį bei savo japoniškąją kilmę.
Tačiau kelionės savaime artimo ryšio nesukūrė.
Skaudžiausia jos mintis apie tėvą
Keitė yra pripažinusi, kad su tėvu ją labiau sieja biologinis nei emocinis ryšys.
Tai viena skaudžiausių jos istorijos detalių.
Ji neslepia, kad žmogus, kuris buvo šalia jos vaikystėje ir atliko tėvišką vaidmenį, buvo mamos gyvenimo draugas.
Būtent jis buvo šalia, kai reikėjo pagalbos, kai kilo problemų ir kai augant reikėjo suaugusio žmogaus palaikymo.
Tuo metu biologinis tėvas gyveno visai kitą gyvenimą Japonijoje.
Keitė jo nekaltina ir nesistengia perrašyti praeities. Tačiau jos pasakojimas labai aiškiai parodo, kad vien kraujo ryšio kartais neužtenka, kad žmogų galėtum vadinti artimiausiu savo gyvenime.
O apie mamą kalba visiškai kitaip
Kalbėdama apie mamą, Keitė pabrėžia visai kitokį ryšį.
Mama jai buvo ne tik vienintelis iš tėvų, kasdien buvęs šalia. Ji tapo geriausia drauge ir žmogumi, kuriam Keitė jaučia didžiulį dėkingumą.
Viešai dalydamasi mintimis apie savo šeimą, ji yra pabrėžusi, kad užaugo mylima ir kad būtent mamos pastangų dėka vaikystėje turėjo saugią aplinką.
Tai ypač svarbu prisiminus, kad mokykloje Keitė dėl savo išvaizdos patyrė skaudžių patyčių ir rasistinių įžeidinėjimų. Tuo metu šeimos palaikymas jai buvo itin reikalingas.
Japonija liko jos gyvenimo dalimi
Nors ryšys su tėvu nebuvo toks, kokio ji galbūt norėjo, Japonija Keitės gyvenime išliko ypatinga vieta.
Ten ji ne kartą lankėsi, domėjosi kultūra, tradicijomis ir savo šaknimis.
Ji pati yra sakiusi, kad Lietuvoje jaučiasi lietuvė, tačiau Japonija jai vis tiek reiškia genus, kilmę ir kultūros žavesį.
Šis dvilypumas lydėjo ją nuo vaikystės – Lietuvoje ji išsiskyrė japoniškais bruožais, o Japonijoje pati jautėsi ne visiškai sava, nes buvo pusiau lietuvė.
Skaudi patirtis tapo jos stiprybe
Keitės vaikystės istorijoje netrūko išbandymų. Tėvų skyrybos, ilgas atsiskyrimas nuo tėvo, patyčios mokykloje ir bandymas suprasti savo tapatybę galėjo palikti labai skaudžių pėdsakų.
Tačiau šiandien ji apie tai kalba gerokai ramiau.
Jos istorija – ne vien apie tėvą, kuris buvo toli.
Tai istorija apie žmogų, kuris turėjo iš naujo susikurti santykį su savo kilme, priimti sudėtingą šeimos praeitį ir suprasti, kad artumas ne visada matuojamas pavarde ar kraujo ryšiu.
Kartais tikrasis šeimos žmogus yra ne tas, su kuriuo sieja kraujas, o tas, kuris lieka šalia tada, kai labiausiai jo reikia.
