Kamilė Lukauskytė
94-ąjį gimtadienį atšventęs pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos vadovas profesorius Vytautas Landsbergis pažėrė aštrių žodžių apie šiandienos visuomenę. Jo teigimu, lietuvius vis labiau valdo pyktis, pavydas ir nepasitikėjimas vieni kitais. Tačiau labiausiai nustebino ne pati kritika, o profesoriaus pasiūlymas, kaip visa tai pakeisti. Pasak jo, Lietuvai pirmiausia reikia ne naujų įstatymų, o paprasto žmogiškumo.
Spalio 18 dieną 94-erių sulaukęs V. Landsbergis „Žinių radijo“ laidoje atvirai kalbėjo apie senatvę, laimę, Lietuvos ateitį ir žmonių tarpusavio santykius.
Pokalbyje netrūko ir jautrių asmeninių prisipažinimų. Profesorius atskleidė, ko šiandien labiausiai ilgisi ir kas jam vis dar teikia didžiausią džiaugsmą.
Landsbergis įvardijo didžiausią Lietuvos problemą
Paklaustas, ko šiandien labiausiai trūksta Lietuvos visuomenei, profesorius nedvejodamas prabilo apie žmonių tarpusavio santykius.
Jo manymu, visuomenėje įsigalėjo nepasitenkinimas, pavydas ir noras vieniems kitus kritikuoti.
„Visi labai pikti, pilni pavydo, pagiežos“, – sakė V. Landsbergis.
Profesorius svarstė, kad tokioje aplinkoje žmogui sunku jaustis laimingam.
Net ir gyvenant laisvoje valstybėje, anot jo, galima prarasti gebėjimą džiaugtis tuo, ką turime.
Jis piktą visuomenės nuotaiką palygino su kalneliu, ant kurio žmonės patys užlipa ir nebenori nuo jo nulipti.
V. Landsbergio teigimu, nuolatinis nepasitenkinimas ilgainiui tampa įpročiu.
Žmogus pradeda matyti tik tai, kas bloga, o šalia esančių žmonių džiaugsmas ima kelti ne pasitenkinimą, bet pavydą.
Profesoriaus nuomone, didžiausia problema yra ne vien nesutarimai, o prarastas noras suprasti kitą žmogų.
Kodėl lietuviai tapo tokie pikti?
Pokalbio metu V. Landsbergio buvo paklausta, kodėl Lietuvos visuomenėje tiek daug susipriešinimo.
Profesorius svarstė, kad dalis žmonių gali būti nusivylę savo gyvenimu.
Neišsipildę lūkesčiai, nepasiektos svajonės ar asmeninės nesėkmės kartais tampa priežastimi pykti ant aplinkinių.
Tačiau, jo manymu, toks elgesys nieko neišsprendžia.
Priešingai – žmogus dar labiau įklimpsta į neigiamas emocijas.
V. Landsbergis ragino ne ieškoti naujų kaltininkų, o pirmiausia pažvelgti į save.
Ar tikrai kiekvienas ginčas vertas pykčio? Ar būtina pavydėti kitam žmogui jo sėkmės? Ar negalima tiesiog pasidžiaugti, kad kažkam sekasi?
Profesorius įsitikinęs, kad visuomenės pokyčiai prasideda būtent nuo tokių kasdienių pasirinkimų.
Jis nekalbėjo apie vieną konkrečią politinę partiją ar visuomenės grupę.
Jo kritika buvo nukreipta į bendrą žmonių elgesį ir tarpusavio santykius.
Paklausė, ką pirmiausia panaikintų Lietuvoje
Vienas įdomiausių pokalbio momentų buvo klausimas, ką profesorius pakeistų, jeigu turėtų stebuklingą burtų lazdelę.
Jo buvo paprašyta įvardyti tik vieną dalyką, kurį norėtų pašalinti iš Lietuvos gyvenimo.
V. Landsbergio atsakymas buvo aiškus.
Jis pirmiausia norėtų panaikinti pyktį ir nesusikalbėjimą.
Profesorius pabrėžė, kad žmonių tarpusavio nepasitikėjimas, jo nuomone, yra gerokai didesnis, nei turėtų būti.
Jis ragino kiekvieną pagalvoti, kiek prie tokios atmosferos prisidedame patys.
Kartais užtenka vieno pikto žodžio, kad prasidėtų konfliktas.
Tačiau lygiai taip pat vienas geranoriškas veiksmas gali pakeisti kito žmogaus dieną.
V. Landsbergio manymu, Lietuvai būtų lengviau spręsti daugelį problemų, jeigu žmonės pirmiausia išmoktų vieni kitais pasitikėti.
Nustebino žodžiais apie velnią
Kalbėdamas apie žmonių piktumą, profesorius pasitelkė ir neįprastą palyginimą.
Jis svarstė, kad blogio nereikia ieškoti kažkur išorėje.
Anot V. Landsbergio, pyktis ir noras kitam pakenkti pirmiausia gimsta pačiame žmoguje.
Todėl ir atsakomybę už savo elgesį turi prisiimti kiekvienas.
Profesorius ragino nepasiduoti provokacijoms, nesivelti į beprasmius ginčus ir neatsakyti pykčiu į pyktį.
Jis pateikė paprastą gyvenimišką pavyzdį: užuot liejus nepasitenkinimą ant kitų, galima ramiai gyventi, auginti gėles ir džiaugtis savo aplinka.
Ši mintis pokalbyje nuskambėjo ne kartą.
V. Landsbergio įsitikinimu, žmogaus stiprybė atsiskleidžia ne tada, kai jis sugeba kitą įžeisti, o tada, kai atsispiria norui tai daryti.
Atskleidė, kas jam šiandien yra laimė
Pokalbio metu profesorius sulaukė ir asmeniško klausimo – kas jam pačiam yra laimė?
Jo atsakymas buvo susijęs ne su materialiniais dalykais, pasiekimais ar pripažinimu.
V. Landsbergis sakė, kad laimingas jaučiasi matydamas aplink save laimingus žmones.
Jam svarbu, kad žmonės galėtų džiaugtis gyvenimu savo krašte, laisvoje Lietuvoje.
Profesorius priminė, kad galimybė gyventi be baimės nėra savaime suprantamas dalykas.
Lietuva dėl savo laisvės turėjo kovoti, todėl, jo manymu, svarbu nepamiršti, kokią vertę ji turi.
Tačiau vien politinės laisvės nepakanka.
Jeigu žmonės nuolat konfliktuoja ir nepasitiki vieni kitais, jie patys sau apsunkina gyvenimą.
V. Landsbergis ragino pastebėti šalia esančius žmones ir padėti jiems tada, kai reikia pagalbos.
Jo nuomone, būtent toks požiūris leidžia kurti laimingesnę visuomenę.
Prisipažino, ko labiausiai ilgisi
Nors pokalbyje daug dėmesio skirta Lietuvos visuomenės problemoms, V. Landsbergis atskleidė ir jautrią asmeninę detalę.
Šiandien jis labiausiai ilgisi jūros.
Profesorius neslėpė, kad dėl garbaus amžiaus nuvykti prie jos jau nėra taip paprasta.
Todėl apie jūrą jis dažniau svajoja, nei gali ja mėgautis iš arti.
Jam jūra simbolizuoja gyvybę, grožį ir gyvenimo džiaugsmą.
V. Landsbergis prisipažino, kad norėtų kuo ilgiau išsaugoti galimybę ja džiaugtis.
Šie žodžiai atskleidė kitokią pirmojo atkurtos Lietuvos vadovo pusę.
Ne politiko, kuris dešimtmečius dalyvavo svarbiausiuose valstybės įvykiuose, o žmogaus, kuriam šiandien svarbūs paprasti gyvenimo malonumai.
Jūros ošimas, graži diena, pokalbis su artimu žmogumi – dalykai, kurių vertė bėgant metams tik didėja.
Netikėtas patarimas: daugiau klausykite vaikų
Dar viena tema, apie kurią V. Landsbergis kalbėjo itin šiltai, buvo vaikai.
Profesorius atskleidė, kad vienas mėgstamiausių jo užsiėmimų šiandien – pokalbiai su vaikais.
Pasak jo, vaikai dažnai geba į pasaulį žvelgti paprasčiau ir nuoširdžiau nei suaugusieji.
Jie dar nėra taip stipriai įsitraukę į visuomenės konfliktus, nesutarimus ir tarpusavio varžymąsi.
V. Landsbergis svarstė, kad suaugusiesiems vertėtų iš vaikų pasimokyti gebėjimo priimti kitus žmones.
Juk mažam vaikui dažnai sunku suprasti, kodėl reikėtų pykti ant kaimyno vien dėl to, kad jis gyvena kitaip.
Profesoriaus manymu, vaikų nuoširdumas primena, kokie galėtų būti žmonių santykiai, jeigu juose būtų mažiau išankstinio nusistatymo.
Prakalbo ir apie Lietuvos ateitį
Pokalbyje buvo paliestas ir vienas didžiausių ilgalaikių Lietuvos iššūkių – gyventojų skaičiaus mažėjimas.
V. Landsbergio buvo paklausta, ką reikėtų daryti, kad žmonės norėtų kurti šeimas, auginti vaikus ir likti gyventi Lietuvoje.
Profesorius nepateikė konkretaus ekonominių ar demografinių priemonių plano.
Vietoj to jis kalbėjo apie tarpusavio rūpestį.
Jo manymu, žmonės turėtų labiau stengtis, kad jų artimiesiems ir aplinkiniams būtų gera gyventi.
Tai reiškia ne tik rūpinimąsi savo šeima, bet ir dėmesį kaimynams, draugams bei bendruomenei.
Profesorius svarstė, kad žmonės labiau norėtų kurti ateitį tokioje visuomenėje, kurioje jaučiasi laukiami ir palaikomi.
Žinoma, demografines problemas lemia daugybė veiksnių – būsto kainos, pajamos, darbo galimybės, šeimos politika ir kitos aplinkybės.
Tačiau V. Landsbergis pabrėžė moralinę šios problemos pusę.
Jo požiūriu, net ir geriausios materialinės sąlygos neatstos žmogiško ryšio.
Apie Čiurlionį – ypatingi žodžiai
Profesorius, kuris ilgus metus tyrinėjo Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrybą, pokalbyje prisiminė ir garsųjį Lietuvos menininką.
Jis pabrėžė, kad apie Čiurlionį niekada nebus pasakyta viskas.
Pasak V. Landsbergio, menininko kūryba vis dar gali padėti žmonėms atrasti grožį, dvasinę ramybę ir gyvenimo prasmę.
Profesorius priminė ir paprastą Čiurlioniui priskiriamą raginimą nepykti.
Ši mintis puikiai atitiko viso pokalbio temą.
V. Landsbergis įsitikinęs, kad menas gali būti vienas iš būdų atkurti žmonių tarpusavio ryšį.
Jis taip pat kalbėjo apie dainavimą.
Anot profesoriaus, bendras dainavimas gali suartinti žmones net tada, kai jie turi skirtingas nuomones.
94-erių profesoriaus žinia Lietuvai
Spalio 18 dieną 94-ąjį gimtadienį atšventęs Vytautas Landsbergis išlieka viena ryškiausių Lietuvos visuomeninio gyvenimo asmenybių.
1990 metais jis vadovavo Aukščiausiajai Tarybai, paskelbusiai Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą.
Per ilgą politinę ir visuomeninę veiklą jo pasisakymai ne kartą sukėlė diskusijų.
Tačiau naujausiame pokalbyje profesorius daugiausia dėmesio skyrė ne politinėms kovoms, o žmogiškumui.
Jis ragino atsisakyti pavydo, mažiau pykti ir daugiau rūpintis vieniems kitais.
V. Landsbergio teigimu, visuomenė negalės tapti laimingesnė, jeigu kiekvienas žmogus matys tik savo nuoskaudas.
Jo pasiūlymas paprastas: pradėti nuo savęs, nuo savo šeimos ir nuo žmogaus, kuris gyvena šalia.
Profesoriaus žinia Lietuvai aiški – mažiau pykčio, daugiau gerumo. Nes laisvoje valstybėje svarbu ne tik turėti teisę gyventi taip, kaip norime, bet ir leisti taip gyventi kitiems.
