Kamilė Lukauskytė
Lietuva viliojasi didžiule technologijų investicija, tačiau kartu su ja atsirastų ir rimtas iššūkis energetikos sistemai. Šalyje svarstoma galimybė pritraukti milžinišką dirbtinio intelekto duomenų centrą, kurio investicijos galėtų siekti bent pusę milijardo eurų. Tiesa, toks objektas turėtų vieną labai didelį poreikį – jam reikėtų milžiniško kiekio elektros energijos.
Lietuvą domina šimtų milijonų eurų investicija
Kalbama apie vadinamąjį hyperscalerio tipo duomenų centrą – itin didelį objektą, kuriame veiktų tūkstančiai serverių. Tokios infrastruktūros vis dažniau reikia sparčiai augančioms dirbtinio intelekto technologijoms.
Pagrindinis tokių centrų išskirtinumas – jų elektros poreikis. Serveriai ne tik atlieka sudėtingus skaičiavimus, bet ir turi būti nuolat aušinami. Be to, sistema turi veikti visą parą, todėl elektros energijos reikia ne tik trumpais didžiausios apkrovos laikotarpiais, bet nuolat.
SEB ekonomistas Tadas Povilauskas atkreipė dėmesį, kad Europoje naujos investicijos į didžiulius duomenų centrus skelbiamos itin dažnai. Lietuva taip pat norėtų į šį procesą įsitraukti ir prisivilioti stambų investuotoją.
Galėtų kainuoti daugiau nei milijardą eurų
Pagal Ekonomikos ir inovacijų ministerijos parengtus skaičiavimus, 50 MW galios duomenų centro investicija galėtų siekti mažiausiai apie 500 mln. eurų.
Tačiau pažangesnio, būtent dirbtiniam intelektui skirto centro atveju suma gali būti gerokai didesnė. Skaičiuojama, kad vienam megavatui tokio objekto gali reikėti daugiau kaip 20 mln. eurų investicijų.
Tai reikštų, kad 50 MW DI duomenų centras teoriškai galėtų kainuoti daugiau nei 1 mlrd. eurų.
Valstybės požiūriu toks projektas būtų reikšmingas ne tik dėl pačios investicijos. Jis galėtų generuoti užsakymus statybų, inžinerijos, aušinimo, apsaugos ir IT priežiūros įmonėms.
Ministerijos vertinimu, tokia investicija kasmet galėtų sukurti nuo maždaug 68,5 mln. iki 157,7 mln. eurų indėlį į Lietuvos ekonomiką. Vis dėlto tai nėra suma, kuri visa patektų į valstybės biudžetą – į skaičiavimą įtraukiama ir įvairių įmonių sukuriama vertė bei papildomas vartojimas.
Viena problema – milžiniškas elektros poreikis
Būtent čia atsiranda kita medalio pusė.
50 MW galia reiškia, kad tuo pačiu metu centras galėtų naudoti iki 50 megavatų elektros. Jeigu toks objektas visus metus be pertraukų veiktų maksimaliu pajėgumu, jo metinis elektros suvartojimas siektų apie 438 mln. kWh, arba 438 GWh.
Kad būtų lengviau įsivaizduoti mastą, TV3 skaičiavimu, toks elektros kiekis prilygtų maždaug 182,5 tūkst. namų ūkių, jeigu kiekvienas jų per mėnesį sunaudotų po 200 kWh.
Svarbu pabrėžti, kad tai – teorinis maksimalus scenarijus. Tikrasis duomenų centro suvartojimas priklausytų nuo jo darbo krūvio ir energijos naudojimo efektyvumo.
Ar dėl to gyventojams iš tiesų pabrangtų elektra?
Tai – vienas svarbiausių klausimų, tačiau vienareikšmio atsakymo kol kas nėra.
T. Povilauskas įspėja, kad didelis, visą parą veikiantis elektros vartotojas galėtų daryti spaudimą elektros rinkai, ypač tomis valandomis, kai Lietuvoje mažiau gaminama saulės ir vėjo energijos.
Problema ypač išryškėtų sutemus. Saulės elektrinės tuo metu negamina, o vėjo elektrinių gamyba priklauso nuo oro sąlygų. Jei tuo metu sistemoje atsirastų papildomas didžiulis vartotojas, tačiau kartu nebūtų pakankamai naujų gamybos pajėgumų ar kaupiklių, brangiausiomis valandomis galėtų tekti daugiau elektros importuoti arba naudoti brangesnius gamybos šaltinius. Tai galėtų didinti elektros kainą biržoje.
Tačiau tai nereiškia, kad gyventojų sąskaitos automatiškai išaugtų vos pastačius tokį centrą.
Fiksuotos kainos planus turintys vartotojai biržos svyravimų iš karto nepajustų, o biržos kainai jautresni vartotojai pokyčius galėtų pajusti greičiau. Be to, galutinę elektros sąskaitą sudaro ne vien pati elektros energijos kaina – joje yra ir perdavimo, skirstymo bei kitų reguliuojamų paslaugų dalys.
Lietuva jau numatė galimą vietą
Kol kas konkretus investuotojas, kuris statytų tokį centrą Lietuvoje, nėra įvardytas.
Vis dėlto viena iš galimų vietų minima Kruonio technologijų parko teritorija. Pasak T. Povilausko, Lietuvoje jau dirbama siekiant pritraukti tokio masto investicijas.
Kartu valstybė rengia ir teisės aktų pakeitimus, kurie galėtų palengvinti didelių duomenų centrų projektų pripažinimą stambiais projektais.
Šiuo metu tokio projekto vykdytojui keliami ne tik investicijų, bet ir sukuriamų darbo vietų reikalavimai. Duomenų centrams tai tampa problema, nes nors į jų infrastruktūrą investuojamos milžiniškos sumos, didelę dalį procesų atlieka automatizuotos sistemos, todėl darbuotojų reikia palyginti nedaug.
Siūloma vienu iš kriterijų laikyti ir ne mažesnę kaip 50 MW leistiną naudoti elektros galią. Pagal projektą tokie pakeitimai galėtų įsigalioti nuo 2026 metų lapkričio 1 dienos.
Milžiniškas vartotojas galėtų paskatinti naują energetikos bangą
Vis dėlto didelis elektros vartotojas nebūtinai reikštų vien blogas naujienas.
Tokie duomenų centrai dažnai sudaro ilgalaikes elektros pirkimo sutartis su vėjo ir saulės elektrinių vystytojais. Atsiradęs garantuotas didelis elektros pirkėjas gali palengvinti naujų energetikos projektų finansavimą.
Kitaip tariant, milžiniškas duomenų centras galėtų tapti ne tik papildomu elektros vartotoju, bet ir paskata Lietuvoje statyti daugiau vėjo bei saulės elektrinių, energijos kaupiklių ir stiprinti tinklą.
Tačiau tam reikėtų tinkamai pasiruošti. Vien saulės elektrinių nepakaktų, nes naktį jos negamina elektros. Reikėtų derinti skirtingus gamybos šaltinius, kaupimo technologijas ir tinklo jungtis.
Todėl šiandien kalbėti apie tai, kad dėl būsimo duomenų centro elektra gyventojams būtinai pabrangs, būtų per anksti. Pats projektas dar nėra galutinai nuspręstas, o jo poveikis kainoms priklausytų nuo to, kaip būtų patenkintas milžiniškas objekto elektros poreikis.
Tačiau viena aišku: jei Lietuva iš tiesų prisiviliotų tokio masto dirbtinio intelekto duomenų centrą, šalies energetikos sistemai tai būtų rimtas išbandymas – ir kartu viena didžiausių technologinių investicijų, apie kurias pastaruoju metu kalbama.
