Sodas daugeliui atrodo visų pirmiausia kaip grožio ir estetikos projektas, tačiau, pasak kraštovaizdžio dizainerės Joana Bakūnė, tai pirmiausia turėtų būti patogi gyvenimo erdvė.
Sodas, kuris turi atspindėti žmogų
Kraštovaizdžio dizainas J. Bakūnės gyvenime atsirado ne iš karto – pirmiausia ji užsiėmė keramika, kuri padėjo suvokti vieną svarbią taisyklę: kūryba visada yra labai asmeniška.
„Puodeliai, žiesti skirtingų žmonių, gali būti visai nepanašūs, nes skiriasi ir rankos, ir skonis, ir poreikiai“, – pasakoja ji.
Šis suvokimas vėliau persikėlė ir į sodų kūrimą. Kai su šeima persikėlė gyventi į sodybą, savo aplinkos kūrimo ji nepatikėjo niekam kitam – gilinosi, mokėsi ir pamažu viską darė pati. Taip atsirado ne tik patirtis, bet ir savitas braižas, kuris pradėjo vėliau pritraukti kitus žmones.
„Atsirado žmonių, kuriems mano stilius pasirodė artimas… Tokia ir buvo karjeros pradžia“, – sako dizainerė.
Jos požiūriu, sodas nėra tik vizualinis projektas – tai erdvė, kuri turi derėti su žmogaus gyvenimu, poreikiais ir kasdienybe. Todėl kiekvienas kiemas turi būti individualus, o ne nukopijuotas iš nuotraukų ar svetimų pavyzdžių.
Didžiausia lietuvių klaida – sodas pradedamas ne nuo to, ko reikia
Viena dažniausių klaidų, kurią pastebi J. Bakūnė, yra labai paprasta – žmonės sodą pradeda kurti nuo augalų, o ne nuo gyvenimo jame scenarijaus įsivaizdavimo.
„Prisipirkau augalų, nes jie gražūs, o kur juos sodinti?“ – taip, pasak jos, dažnai prasideda sodininkų problemos.
Dizainerė pabrėžia, kad pirmiausia reikia atsakyti į visai kitus klausimus: kur bus poilsio zona, kur žmonės gers rytinę kavą, kur žais vaikai, kur stovės automobilis ar komposto dėžė. Tik tada atsiranda logika, kokie augalai apskritai reikalingi.
„Nuo to priklausys ir ką norėsite matyti pro langą – magnoliją, rožyną ar vaikų sūpuokles“, – aiškina ji.
Dar viena problema – bandymas sutalpinti kuo daugiau skirtingų elementų, ypač mažame sklype. Tuomet atsiranda viskas iš karto: ir tvenkinys, ir alpinariumas, ir daugybė augalų rūšių, kurios nebūtinai dera tarpusavyje.
„Tada sodas tampa vizualiai chaotiškas ir sunkiai prižiūrimas“, – teigia pašnekovė.
Pasak jos, daug efektyviau veikia aiški struktūra, pasikartojantys motyvai ir sąmoningas pasirinkimas atsisakyti to, kas nėra būtina.
Gražu nuotraukose, bet vargina realybėje
Dizainerė pastebi, kad žmonės dažnai susižavi sprendimais, kurie atrodo įspūdingai nuotraukose, tačiau kasdienybėje tampa tikru iššūkiu. Vienas ryškiausių pavyzdžių – dekoratyvinė skalda, ypač šviesi.
„Iš pradžių ji atrodo tvarkingai, tačiau gana greitai prisineša lapų, samanų, purvo, o priežiūra tampa daug sudėtingesnė, nei žmonės tikisi“, – sako J. Bakūnė.
Ne mažiau pervertinama ir tobulai sutvarkyta veja. Nors ji laikoma estetikos simboliu, realybėje reikalauja daug nuolatinio darbo – pjovimo, laistymo, tręšimo.
„Kartais vejos priežiūra reikalauja daugiau darbo, negu teisingai suprojektuotas gėlynas“, – pabrėžia ji.
Dar viena klaida – augalų rinkimasis pagal nuotraukas internete ar kitų žmonių sodus, visiškai neįvertinant vietos sąlygų. Dirvožemis, pavėsis, vėjas ar drėgmė gali kardinaliai pakeisti rezultatą.
„Geriausiai atrodys ir mažiausiai vargo reikalaus sveiki ir vešlūs augalai, kurių nereikės „įkalbinėti“ augti“, – teigia specialistė.
Ji priduria, kad dažnai žmonės patys sau susikuria per daug darbo reikalaujantį sodą, nors tikslas turėtų būti priešingas – patogi ir lengvai valdoma aplinka.
Mitai apie sodus, kuriais vis dar tikima
Pasak J. Bakūnės, lietuvių soduose aiškiai matomos tam tikros „mados“. Viena ryškiausių – tujos, kurios pasirenkamos dėl greito privatumo efekto ir santykinai nedidelės kainos.
Tačiau ilgainiui jos gali kelti problemų: nevienodai augti, būti jautrios ligoms ar tiesiog peraugti mažą sklypą.
Panašiai nutinka ir su hortenzijomis ar levandomis. Nors jos atrodo įspūdingai, žmonės ne visada įvertina, kiek vietos ar kokių sąlygų joms reikės.
„Kartais žmonės turi hortenzijų džiungles“, – pastebi ji.
Be to, vis dar gajus mitas, kad egzistuoja universalūs sprendimai – „pasodinsi šitą augalą ir viskas bus gerai“.
„Žmonės ieško greito recepto – kokį augalą pasodinti ar kokią dangą pasirinkti, tikėdamiesi, kad tai automatiškai išspręs visas problemas“, – sako dizainerė.
Ji taip pat paneigia įsitikinimą, kad egzistuoja toks dalykas, kaip sodai „be priežiūros“. Net paprasčiausia aplinka reikalauja dėmesio, o netinkami sprendimai dažnai tik padidina darbo kiekį.
„Gyvas sodas neturi būti sterilus – juk gyvybė sterili nebūna“, – priduria ji.
Mažas kiemas – ne problema
Mažų sklypų savininkai, pasak specialistės, dažnai daro tą pačią klaidą – bando sutalpinti kuo daugiau elementų, taip tik dar labiau sumažindami erdvę.
„Pavėsinė, pergolė, skulptūros, šviestuvai, skirtingos dangos – visa tai kartu sukuria chaosą“, – aiškina J. Bakūnė.
Jos teigimu, mažose erdvėse ypač svarbu atsirinkti, kas tikrai būtina, o kas tik trukdo. Geriau mažiau, bet aiškiai ir nuosekliai.
Vizualiai erdvę padeda didinti vertikalūs sprendimai – vijokliai, skirtingų aukščių augalai, lengvos konstrukcijos. Tačiau svarbiausia – palikti vietos erdvei „kvėpuoti“.
„Tuomet net ir nedidelė erdvė gali atrodyti jauki, harmoninga ir erdvesnė, nei yra iš tikrųjų“, – sako ji.
Lietuviškas klimatas – ne minusas, o privalumas
Dizainerė ragina Lietuvos sodininkus ne vaikytis egzotiškų sprendimų, o išnaudoti tai, ką jau ir taip suteikia vietinis klimatas.
„Būtent sezonų kaita yra viena didžiausių mūsų kraštovaizdžio stiprybių“, – teigia J. Bakūnė.
Jos teigimu, gražiausiai lietuvių soduose atrodo tie augalai, kurie natūraliai prisitaikę prie mūsų šalies sąlygų – dekoratyviniai žolynai, daugiamečiai augalai, pušys, šermukšniai, obelys.
Svarbu ir tai, kad sodas būtų įdomus ne tik vasarą. Rudenį išryškėja spalvos, o žiemą – augalų struktūra, siluetai, formos.
„Didžiausią įspūdį palieka ne egzotiškiausi augalai, o tie, kurie konkrečioje vietoje jaučiasi natūraliai“, – sako ji.
Šiandien, pasak J. Bakūnės, žalia erdvė žmonėms reikalinga ne tik dėl grožio.
„Ji leidžia atsitraukti nuo nuolatinio tempo ir informacijos kiekio“, – teigia ji.
Net ir nedidelis kiemas, terasa ar keli augalai gali sukurti visiškai kitą savijautą – vietą, kur galima sulėtėti, pabūti, stebėti metų laikų kaitą.
„Sodai šiandien vis mažiau kuriami „parodai“, o vis labiau – gyvenimui“, – apibendrina ji.
Sodas, pilnas gyvybės: kartu gyvena ir ėriukai
Pačios dizainerės sodas – geriausias jos požiūrio pavyzdys. Jis nėra „parodinis“, o kuriamas kasdieniam gyvenimui.
„Norėjosi sukurti ne dekoraciją, o aplinką, kurioje gera būti kasdien“, – sako J. Bakūnė.
Čia netrūksta gyvybės – šalia augalų gyvena ir… visai nemaža avių banda.
„Po kiemą pirmyn ir atgal laksto didžiulė banda 38 ėriukų, ir vaizdas kartais primena animacinį filmą“, – juokiasi ji.
Gyvūnai suteikia sodui ne tik jaukumo, bet ir tikrumo – net jei kartais sukuria šiek tiek chaoso.
„Kuo daugiau jų turi, tuo mažiau logikos lieka kieme – bet kartu atsiranda labai daug gyvybės ir džiaugsmo“, – sako dizainerė, pabrėždama, kad būtent tai ir yra tikro sodo esmė.
Sužinokite vaiko vardo reikšmę ir kilmę
