Ar sovietmetis ir trėmimai – tik tolima senelių istorija, neturinti nieko bendro su šiuolaikine karta? Nors dažnai norisi nuo šios praeities atsiriboti, psichologai perspėja, kad neiškalbėtas istorinis skausmas niekur nedingo – jis tiesiog įgavo slaptą formą, tyliai perduodamą iš kartos į kartą, ir iki šiol veikia mūsų elgesį.
Kaip tai mus veikia? Apie tai „Žinių radijas“ laidoje, pokalbis su profesore Danute Gailiene.
Kodėl sovietmetis jaunimui tampa „normalus“?
Įprasta kalbėti apie akivaizdžią istorinę patirtį – represijas ar trėmimus, tačiau jauni žmonės dažnai teigia, kad tai tik senelių praeitis, kuri jų nebeliečia ir su jais neturi nieko bendro. Profesore, kas šiame požiūryje yra absoliučiai klaidinga?
D. Gailienė: Iš esmės klaidinga yra sakyti, kad tai ne mano. Tai netiesa – tai yra mano šalis ir mano istorija. Žvelgiant subtiliau, žinoma, ta istorija, kurią mes mėginame paaiškinti ir perduoti, yra gana sunki, didžiąja dalimi trauminė, todėl jaunus žmones galima suprasti, kai jie sako, kad viskas baigta ir jie nieko nebenori žinoti.
Kitaip sakant, tai priklauso ir nuo mūsų visų, nuo visuomenės diskurso, nuo to, kaip mes kalbame apie trauminę praeitį ir kokiu keliu einame, bet tai, ką jūs dabar iškėlėte – mintis, kad jauni žmonės nebesijaučia istorijos tęstinumo dalimi – yra problema.
Aš netgi esu girdėjusi iš filosofų pasakymą, kad 3-ioji karta yra ta, kuriai senelių gyvenimas ir sovietmetis atrodo normalūs. Tie, kurie tyrinėja istorinius procesus ir traumas, su rūpesčiu teigia, kad sovietmečio normalizavimas nėra geras dalykas.
Ar tai reiškia, kad jauni žmonės visą sovietmečio baisumą ir siaubus priima kaip absoliučiai normalų reiškinį? Ar jie tai priima tiesiog kaip senelių gyvenimo dalį – nepriklausomai nuo to, kokia ji buvo?
D. Gailienė: Aš nesakyčiau, kad jauni žmonės visiškai neapgalvotai teigia, jog viskas buvo gerai – taip jie nesako. Jie mokėsi mokyklose, girdėjo apie tai, vis dėlto gyvename demokratinėje šalyje, yra atitinkamas lavinimas.
Tai greičiau emocinė reakcija, kai sakoma, kad tai praeitis ir nėra prasmės į tai gilintis. Aš tai vertinčiau ne kaip visišką neigimą ar nežinojimą. To nėra, mes gyvename laisvoje šalyje. Sovietmečiu buvo indoktrinacija, propaganda, persekiojimas ir brukimas konkrečių idėjų bei melo.
Nepriklausomoje Lietuvoje to nėra, todėl vyksta natūralūs procesai: vieni reaguoja, kiti gali apie tai kalbėti, tada mes diskutuojame. Iš dalies tai suprantami ir normalūs dalykai, bet, kita vertus, turime atidžiai žiūrėti, kokie procesai vyksta ir kas yra svarbu.
Grįžę iš tremties savų neatpažino: kaip režimui pavyko pakeisti lietuvius?
Ar mūsų charakteris yra tų traumų padarinys, ar mes tiesiog esame kitokie?
D. Gailienė: Aš sakyčiau, kad ir tas, ir tas. Mūsų ilgalaikė istorija formavo tam tikrą tautos charakterį ir temperamentą, bet kai kalbame apie istorines traumas, dažniausiai turime galvoje paskutinį 100-metį: nacių okupaciją bei ilgojo sovietmečio okupaciją – tai be abejonės paveikė visuomenę.
Dabar ne taip lengva atskirti, kur yra natūralios, aktualios reakcijos, o kur velkasi praeities pėdsakai. Man didingas paliudijimas to, kas įvyko visuomenėje, yra liudijimai žmonių, kurie po Stalino mirties grįžo iš tremties į Lietuvą, būtent dėl to pabrėžiu, kad tai yra labai trumpas laikas.
Vos tik atėjo 2-oji okupacija, žmones ištrėmė, o po Stalino mirties kai kurie, nors ir su kliūtimis, galėjo grįžti ir jie liudijo, kad per tokį trumpą laiką rado neatpažįstamus žmones – įbaugintus, piktus, įtarius.
Man tai daro didelį įspūdį, kaip stipriai galima paveikti visuomenę, kad net saviškiai sugrįžę jos nebeatpažįsta. Tai yra konkretus įrodymas, kad režimas ėmė tvarkyti visuomenę, ir jam tai pavyko. Tai buvo tęsiama dar kelis dešimtmečius. Pavyko mus demoralizuoti, įbauginti ir sudvigubinti.
Kuo lietuvių jaunimas kitoks negų Vakarų Europos
Ar mūsų jaunimas, lyginant su bendraamžiais Vakarų Europoje, vis dar yra labiau traumuotas? Ar negalime išskirti, kas traumuotas labiau ar mažiau, ir esame tiesiog panašūs į visos Vakarų Europos jaunimą?
D. Gailienė: Aš manau, kad mūsų žmonės jau yra pakankamai laisvi. Jauni žmonės mato pasaulį, moka kalbų, jų mentalitetas jau yra pasikeitęs – būtų sunku teigti priešingai. Galima netgi daryti įvairius palyginimus ir sakyti, kad lietuviai jaunuoliai ko gero yra žaismingesni negu kai kurie Vokietijos jaunuoliai.
Kiekviena tauta turi savų ypatumų, bet atskirti ir sakyti, kad mes esame visiškai kitokie, jau nebegalima, tačiau yra kitas dalykas, kuris ypač pasireiškia dabar, prasidėjus Rusijos karui prieš Ukrainą. Šis karas neabejotinai sukrėtė visus.
Man atrodo, kad būtent dabar pasirodė, jog tas sunkus istorinis bagažas, kurį mes turime, turi ir savo pozityviąją pusę. Mūsų jauni žmonės kur kas geriau supranta esmę ir tiesą, kas dabar vyksta, nes jie iš savo senelių bei tėvų viską žino. Tai, kad Rusijos agresoriai gali išdarinėti ką tik nori, mūsų visiškai nestebina. Žmonėms, kurie yra toliau nuo šio regiono, tenka viską aiškinti.
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
