Kai 38-erių Ieva Šegždaitė, šiuo metu gyvenanti jaukiame miestelyje Prienų rajone, šiandien kalba apie savo paauglystėje išgirstą diagnozę, jos istorija skamba beveik neįtikėtinai ramiai. Tačiau už tos ramybės slypi labai konkretus momentas, kai viskas pasikeitė per vieną vizitą pas gydytojus. Tuo metu būdama aktyvi, sportuojanti paauglė, kuri šoko sportinius šokius ir gyveno įprastą gyvenimą, netikėtai sužinojo apie rimtą širdies ritmo sutrikimą.
Tai, kas prasidėjo nuo visai nekalto simptomo – kojos maudimo – galiausiai nuvedė iki širdies stimuliatoriaus implantavimo. Vis dėlto pati Ieva šiandien sako, kad labiausiai ją apibūdina ne liga, o požiūris į ją.
Po paprasto vizito pas gydytojus – šokiruojanti diagnozė
Viskas prasidėjo dar paauglystėje, kai Ievai buvo 15 metų. Ji prisimena, kad tuo metu buvo visiškai sveika, aktyvi ir daug sportuojanti mergina.
„Buvau labai aktyvus vaikas, visur manęs pilna, niekada nesiskundžiau sveikata, šokau sportinius šokius profesionaliai“, – pasakoja ji.
Tačiau vieną dieną merginai ėmė mausti koją. Iš pradžių atrodė, kad tai nieko rimto, tačiau apsilankymas poliklinikoje netikėtai tapo lemtingu, kai kasdienybė ėmė keistis iš esmės.
„Padarė kardiogramą, tada padarė antrą, trečią kartą. Didžiulis sumišimas, gydytojos išsigandęs veidas. Ji atsisuko į mano mamą ir sako: „Ekstra, turite vykti į klinikas“, – prisimena Ieva.
Nuvykus į klinikas paaiškėjo diagnozė – trečio laipsnio prieširdžio blokada.
„Tai reiškia, kad negaunamas impulsas į širdį ir širdis ne visada suplaka“, – paaiškina ji.
Netrukus situacija pablogėjo – prasidėjo alpimai: „Apalpau keletą kartų ir jau niekas nelaukė – staigiai paguldė į ligoninę ir implantavo man širdies stimuliatorių.“
Prisiminė lemtingą operacijos dieną
Nors diagnozė skambėjo gąsdinančiai, pati Ieva prisimena į ją tuo metu reagavusi gana ramiai.
„Aš turiu tokią savybę – visą laiką viskame matyti gerą pusę. Taip pat reagavau ir tada, ypatingai tam net neskyriau dėmesio“, – pasakoja moteris.
Tačiau operacijos diena, kaip ji pati pabrėžia, buvo visai kitokia patirtis.
„Tada man buvo baisu. Nebebuvo kur pabėgti nuo savo emocijų. Man buvo baisu ypatingai dėl to, nes žinojau, kad nebūsiu migdoma (nebus taikoma bendroji nejautra – aut. past.)“, – prisimena Ieva.
Ji sako, kad būtent tai ir buvo sunkiausia patirtis – ne pati diagnozė, o tas momentas, kai teko būti visiškai sąmoningai operacijos metu.
„Kai tu viską vis tiek jauti, girdi – tai yra iššūkis“, – sako pašnekovė.
Po operacijos mergina greitai atsistatė ir, kaip pati sako, gyvenimas iš esmės nesustojo. Vieninteliai pokyčiai buvo techniniai – periodiniai patikrinimai ir širdies stimuliatoriaus reguliavimas.
„Kas metus laiko reikėdavo susireguliuoti aparatą, bet galėjau sportuoti viską ir gyventi aktyviai“, – teigia Ieva.
Vis dėlto iki šiol yra tam tikrų formalių dalykų, pavyzdžiui, stimuliatoriaus pasas ir patikros keliaujant.
„Kai skrendi, reikia parodyti stimuliatoriaus pasą, kad patikrintų rankiniu būdu“, – paaiškina ji.
Dažniausi mitai apie širdies stimuliatorių ir realybė
Šiandien Ieva sako nejaučianti jokio skirtumo tarp savęs ir žmonių be medicininio implanto.
„Gyvenu visavertį gyvenimą, net pilnavertiškiau nei kai kurie žmonės be širdies stimuliatoriaus“, – sako ji.
Moters kasdienybė aktyvi – sportas, kelionės, šeima ir įvairios veiklos, tačiau, pasak jos, didžiausia problema dažnai būna ne pats širdies stimuliatorius, o žmonių baimės ir nežinojimas.
„Labai nustebino, kai moteris ligoninėje klausė, ar aš su kamuoliu nebijau sportuoti“, – prisimena ji.
Tačiau Ievos patirtis visiškai kitokia – moteris aktyviai žaidžia kvadratą, krepšinį ir nejaučia jokių ribojimų, o šiemet net iš lėktuvo iššoko su parašiutu. Ji priduria, kad vienintelis dalykas, į kurį tenka labiau atkreipti dėmesį, yra elektromagnetiniai laukai.
„Nerekomenduotina būti prie indukcinės viryklės, nes gali išderinti, bet vėlgi – tik gali“, – paaiškina ji.
Ieva šiandien augina dvi dukras, yra aktyvi ir atvira apie savo patirtį. Ji sako, kad svarbiausia – paprastai paaiškinti vaikams ir žmonėms, kas vyksta.
„Labai paprastai paaiškinau, kad čia yra aparatas, kuris padeda mano širdelei geriau plakti“, – sako ji apie pokalbį su vaikais.
Jos istorija šiandien tampa ne apie ligą, o apie gyvenimą su ja – ir tai, kad net rimta diagnozė nebūtinai pakeičia tai, kas žmogus yra iš esmės.

