Linkuvoje gyvenantys Genovaitė ir Romaldas Jaškuliai daugiau kaip tris dešimtmečius Pakruojo rajone kuria nuosavą verslą – šiandien jiems priklauso penkios parduotuvės ir kavinė. Neseniai šeimos istorija sugulė į rašytojos Vilijos Kaškelytės-Narvidienės knygą, tapusią proga atsigręžti į beveik pusę amžiaus trunkančią santuoką, verslo pradžią pirmaisiais nepriklausomybės metais ir vertybes, kurias Jaškuliai perdavė savo vaikams.
Genovaitė Jaškulienė sako, kad labiausiai ją nudžiugino knygos pristatymo šventėje dalyvavę žmonės. Į renginį susirinko šeimos nariai, ilgamečiai bičiuliai ir verslo partneriai, kurių daugelis Jaškulių gyvenime svarbų vaidmenį atlieka jau ne vieną dešimtmetį.
„Supratau, kad žmonės gerbia mus, o mes gerbiame juos. Daugelis jų yra mūsų draugai nuo jaunystės dienų. Jie išliko tokie pat žmonės, su didelėmis širdimis, ir mes esame dėkingi, kad tokių turime šalia“, – sako ji.
Knygos autorė Vilija Kaškelytė-Narvidienė pasakoja Jaškulių istoriją pasirinkusi dėl jų atkaklumo ir darbštumo.
„Norėjau parodyti, ką žmonės gali pasiekti savo darbu. Tegul tai būna pavyzdys kitiems, kad svajonės yra įgyvendinamos“, – teigia autorė.
Pasak jos, didžiausias šeimos pasiekimas – ne tik sukurtas verslas, bet ir užauginti vaikai bei gebėjimas, nepaisant sėkmės, išlikti paprastais žmonėmis.
„Jie pradėjo nuo labai paprasto gyvenimo, o šiandien jų darbai reikalingi Linkuvai. Man atrodo svarbu kalbėti apie tokius žmones – tyliai dirbančius ir vertus pagarbos“, – sako V. Kaškelytė-Narvidienė.
Knygos idėją palaikė juoku
Knygos idėja iš pradžių nesužavėjo nei Romaldo, nei Genovaitės.
„Iš pradžių galvojau, kad nereikia tos knygos. Bet dabar, kai ji parašyta, atrodo, kad gerai. Liks kaip prisiminimas – nuo mūsų gyvenimo pradžios iki šiandienos, kai jau ir anūkai užaugę“, – sako R. Jaškulis.
G. Jaškulienė prisimena, kad rašytojos pasiūlymą iš pradžių palaikė juoku. Pasak jos, V. Kaškelytė-Narvidienė vieną dieną tiesiog užsiminė norinti parašyti knygą apie jų šeimą, o po kurio laiko pranešė jau pradedanti darbą.
„Lengvabūdiškai atsakiau: gerai, kada nors. O kai pasakė, kad jau kalbins vaikus, artimuosius ir aplinkos žmones, net šiurpas per kūną perėjo. Bet matyt taip turėjo būti“, – šypsosi ji.
Pašnekovės manymu, žmonių darbai ir pasiekimai turėtų būti įvertinami jiems dar esant gyviems.
„Dažnai gražius žodžius pasakome tada, kai žmogaus jau nebėra. O gyvam būnant nedrįstame pasakyti, kaip vertiname jį ir jo darbus“, – sako ji.
Prisimindama šeimos pradžią, Genovaitė pasakoja su būsimu vyru susipažinusi labai jauna. Netrukus pora sukūrė šeimą, susilaukė dviejų vaikų, o pirmuosius bendro gyvenimo metus palengvino abiejų tėvų pagalba.
„Susipažinome, pusantrų metų padraugavome ir būdami aštuoniolikos bei devyniolikos sukūrėme šeimą. Jaunystėje buvo sunku, todėl esame labai dėkingi savo tėveliams. Visada sakau: anksti kėlęs ir anksti vedęs nepasigailėsi“, – šypsosi ji.
„Kaimo parduotuvės išnyks“
Jaškulių šeimos verslas prasidėjo pirmaisiais nepriklausomybės metais, tačiau iki tol sutuoktiniai ilgai kūrė savo gyvenimo pagrindus. Kurį laiką gyveno pas tėvus, vėliau nuomojosi būstą Pasvalyje, o grįžę į Linkuvą gavo tarnybinį butą. Vis dėlto abu svajojo apie nuosavus namus, todėl daugelį metų dirbo be atostogų.
„Gyvenome bute ir atrodė, kad visko užtenka. Bet vis tiek norėjosi savo kiemo, savo namų. Kad užsidirbtume daugiau, dirbdavome ir už atostogaujančius kolegas. Atostogų neturėjome, bet darbas mums nebuvo našta – tiesiog norėjome susikurti normalų gyvenimą“, – prisimena Genovaitė.
Verslo pradžia, pasak jos, buvo gana spontaniška. Atsiradus galimybei išsinuomoti buvusio knygyno patalpas Linkuvoje, šeima nusprendė pabandyti prekybą, nors pagrindinių darbų dar neatsisakė.
„Sakiau vyrui: pabandykime, bet nemeskime darbo. Jeigu nepasiseks, turėsime iš ko gyventi. Todėl ilgą laiką viena koja dar buvome samdomame darbe, o kita – jau versle“, – pasakoja ji.
Patirties prekyboje Jaškuliai neturėjo, tačiau pirmoji parduotuvė tapo pagrindu plėtrai. Vėliau atsirado ir daugiau prekybos vietų aplinkiniuose miesteliuose, o šiandien šeima valdo penkias parduotuves ir kavinę.
„Nebuvome specialistai, apie prekybą nieko neišmanėme. Buvo sunku, bet pamažu užsiauginome stuburą, įgavome drąsos ir plėtėmės. Taip šiame versle praleidome jau trisdešimt trejus metus“, – sako Genovaitė.
Nors dauguma mažesnių parduotuvių regionuose priklauso prekybos tinklams ar aljansams, Jaškuliai iki šiol dirba savarankiškai.
„Mums siūlė jungtis prie „Aibės“, bet nenorėjau, kad kas nors už nugaros pradėtų diktuoti, kokią prekę kur padėti ar kokią kainą nustatyti. Jeigu subankrutuosim, žinosim, kad patys kalti. O kol kas viskas mūsų pačių rankose“, – aiškina verslininkė.
Vis dėlto, jos teigimu, smulkiajam verslui regionuose iššūkių tik daugėja.
„Tai labai sunkus vežimas. Nėra norinčių dirbti, auga atlyginimai, o minimali alga ir mokesčiai Linkuvoje tokie pat kaip Vilniuje. Man atrodo, kad ilgainiui kaimuose parduotuvės išnyks. Jau nelieka paštų, mokyklų, nyksta bažnyčios. Išnyks ir parduotuvės – pasiliks didieji centrai, kurie diktuos sąlygas, ir visi turės su tuo susitaikyti“, – svarsto G. Jaškulienė.
Nori poilsio
Abu sutuoktiniai pabrėžia, kad daugiau nei tris dešimtmečius kurtas verslas yra bendras darbas.
„Genutė visur vadovauja, o aš tik jos padėjėjas, – juokiasi Romaldas. – Bet aišku, kad dirbam abu. Aš vieną darbą dirbu, ji kitą.“
Kasdienėje veikloje jis imasi pačių įvairiausių darbų.
„Dirbu ir pardavėju, ir valytoju, ir prekių išvežiotoju. Visos dienos užimtos – ir šeštadieniai, ir sekmadieniai. O buhalteriją jau Genutė tvarko“, – pasakoja jis.
Pasak G. Jaškulienės, versle vietos atsipalaiduoti nėra.
„Turi laiku sumokėti atlyginimus, mokesčius, atsiskaityti su tiekėjais. Čia jokio mėtymosi negali būti – turi dirbti sąžiningai ir sunkiai. Kol kas tą vežimą dar vežam“, – sako ji.
Vis dėlto šeimoje vis dažniau kalbama ir apie poilsį. Romaldas neslepia, kad po daugiau nei trijų dešimtmečių darbo norėtų mažinti apsukas.
„Pasakysiu tiesiai šviesiai – jau pavargom. Iš šono atrodo, kad viskas lengva, bet taip nėra. Ir metai nebe tie. Trisdešimt treji metai tame rate – jau daug. Reikėtų ir pailsėti“, – sako jis.
Genovaitė patvirtina, kad vyras vis dažniau ragina pagalvoti apie poilsį.
„Vis dažniau man kvėpuoja į nugarą ir sako: „Gana, kada pailsėsim? Negi taip ir numirsim prie tų parduotuvių prekystalių?“ – šypsosi ji.
Tačiau moteris pripažįsta, kad pasitraukti iš verslo nėra taip paprasta.
„Čia ne taip, kad šiandien atsibodo ir uždarei duris. Atidaryti verslą yra viena, o uždaryti – visai kas kita. Tam reikia ruoštis“, – sako ji.
Išsipildžiusi 20 metų svajonė
Nors sutuoktiniai kalba apie lėtesnį gyvenimo tempą, prieš kelerius metus Linkuvos centre jie įgyvendino dar vieną seną svajonę – atidarė kavinę „Vėtrungė“.
„Čia vėl Genutės iniciatyva. Sakiau nieko nedaryti, bet ji užsispyrus – savo padaro. O man paskui lieka užbaigti darbus“, – juokiasi Romaldas.
Pasak Genovaitės, nuosavos kavinės idėja šeimą lydėjo beveik du dešimtmečius.
„Vis galvodavom: turim sklypą, o Linkuvoje nėra jokios kavinukės. Sakiau – einam ir darom ką nors. Matyt, ta svajonė vis tiek turėjo būti įgyvendinta“, – pasakoja ji.
Tiesa, statybos nebuvo lengvos. Verslininkė neslepia, kad netrūko ašarų, todėl vienu metu net svarstė naują vietą pavadinti simboliniu vardu.
„Pradžia buvo nesėkminga. Kartais galvodavau: kur mes čia įkišom galvą? Žmonėms sakydavau, kad kavinę reikėtų pavadinti „Ašara“. Ir džiaugsmo ašarų buvo, ir skausmo. Bet išverkiau tą negatyvą per statybas“, – sako G. Jaškulienė.
Anot jos, didžiausias įvertinimas šiandien – lankytojų atsiliepimai.
„Žmonės sako, kad čia gera aura: ateina, medituoja, nori kalbėtis ir pabūti“, – šypsosi pašnekovė.
„Kartu jie – jėga“
Jaškulių dukra Laura prisimena, kad vaikystėje namuose netrūko nei meilės, nei disciplinos.
„Buvom auklėti griežtai, buvo disciplina. Niekas šiaip sau neatsirasdavo – reikėdavo užsidirbti. Bet buvom laimingi vaikai“, – pasakoja ji.
Didelę gyvenimo dalį Laura praleido Jungtinėje Karalystėje, tačiau po penkiolikos metų su šeima grįžo į Lietuvą.
„Iš pradžių labai gailėjausi grįžusi. Reikėjo viską pradėti iš naujo, statyti namą. Buvo daug darbo ir streso. Bet dabar jau namai yra čia ir minčių grįžti atgal nėra“, – sako ji.
Šiandien ji gyvena netoli tėvų, o šeimos ryšys išliko artimas.
Aurelijus Jaškulis sako, kad knygos pristatymo metu jam buvo įdomiau ne pats leidinys, o žmonių pasakojimai apie jo tėvus. Anot jo, draugų, kolegų ir pažįstamų prisiminimai leido pažvelgti į mamą ir tėtį kitomis akimis.
„Norėjau pamatyti žmonių reakcijas. Kiekvienas iš savo perspektyvos pasakė savo įžvalgas, pastebėjimus. Buvo labai įdomu pamatyti žmogų iš skirtingų pusių – susidėliojo visuma“, – sako jis.
Kalbėdamas apie auklėjimą, Aurelijus pabrėžia, kad svarbiausias pamokas išmoko stebėdamas tėvų pavyzdį.
„Mes juk mokomės iš tėvų. Mačiau jų darbštumą. Aišku, savo vaikus auklėju šiek tiek kitaip, bet niekada nesakiau, kad buvau blogai auklėtas. Esu dėkingas už tai, ką turiu ir koks esu“, – teigia jis.
Paklaustas, kaip tėvams pavyko tiek metų kartu kurti ir šeimą, ir verslą, jis išskiria skirtingus jų vaidmenis.
„Mama yra minčių generatorė, o tėtis – tas ramstis, kuris visada palaiko ir padaro viską iki galo. Vienas be kito jie iš tikrųjų būtų sunkiai įsivaizduojami, bet kartu jie yra jėga“, – sako Aurelijus.
Didžiausias pasiekimas – šeima
Paklaustas, kuo labiausiai didžiuojasi šiandien, Romaldas nedvejoja – vaikais ir anūkais.
Nors dukra su šeima penkiolika metų gyveno Jungtinėje Karalystėje, pašnekovas sako, kad atstumas nebuvo toks sunkus, kaip galėtų atrodyti.
„Gal iš pradžių buvo sunkiau. Bet kai yra technologijos – sėdi prie kompiuterio ir bendrauji per ekraną, atrodo, lyg už stiklo sėdėtum. Ryšys buvo, bendravimas vyko, tai nepasigedom labai jau vienas kito. Aišku, kai grįžo, buvo linksmiau – visi vėl tame pačiame rate“, – pasakoja jis.
Anot R. Jaškulio, artimi santykiai šeimoje jam visada atrodė savaime suprantami.
„Net neįsivaizduoju, kad galėtų būti kitaip. Jei vaikai nebendrauja su tėvais arba tėvai atsisako vaiko, mane tai nupurto“, – sako jis.
Genovaitė savo ruožtu sako, kad didžiausiu gyvenimo pasiekimu laiko šeimą.
„Kartais pagalvoju – gyvenimas jau beveik prabėgo, o nieko čia taip ir nenuveikėm. Tada žmonės sako: ką tu kalbi, tokius gerus vaikus užauginot. Ir tada pagalvoju – gal ir teisybė“, – šypsosi ji.
Ji pripažįsta, kad vaikystėje taikytas griežtumas šiandien jai atrodo pateisinamas.
„Kai skaičiau Aurelijaus atsiliepimą knygai, pradžioj net pagalvojau: Dieve mano, jeigu tais laikais būtų buvę socialiniai darbuotojai, tai būtų atvažiavę pas mus tvarkos daryti“, – juokiasi Genovaitė. „Bet paskui skaitau toliau ir matau, kad tas griežtumas buvo gerai. Mes juos mokėm dirbti, būti tvarkingus, mylėti žmogų. Todėl jie ir savo šeimas myli, ir atjautą mums turi.“
Ji neslepia ir šiandien iš vaikų reikalaujanti daug.
„Laura kartais sako: mama, tu niekada nepasakai, kad labai gerai. O aš sakau – jei pasakysiu „labai gerai“, tai ir rankas nuleisit“, – priduria G. Jaškulienė.
„Kol kas dar pavarysim“
Paklausta apie ateities planus, Genovaitė prisipažįsta konkretaus atsakymo neturinti. Nors aplinkiniai vis dažniau ragina ilsėtis, pačiai kol kas sunku įsivaizduoti gyvenimą be veiklos.
„Vieni sako: dirbkit, varykit toliau. Kiti sako: stop, jau gana. Ir pati dabar galvoju – ką čia daryti? Ar stop, ar varyk? Bet kol kas dar pavarysim“, – juokiasi ji.
Vis dėlto, pašnekovės teigimu, daug kas priklausys nuo sveikatos.
„Kol abu esam, tempiam tą vežimą. Bet jei kuris nors palūžtų, vienam tokio darbo neišvežti“, – sako ji.
Daugiau nei tris dešimtmečius verslą kuriantis R. Jaškulis sako vis dažniau pagalvojantis apie lėtesnį gyvenimo tempą.
„Tikiuosi, kad apsukos lėtės. Kada nors vis tiek turės – kitaip nugriūsim prie prekystalio, – juokiasi jis. Reikia po truputį mažinti.“
Anot jo, didžiausios svajonės jau įgyvendintos.
„Ką pasiekėm, tą pasiekėm. Dabar svarbiausia sveikata ir poilsis“, – sako Romaldas.
Parengė Ignas Ramanauskas.
Lukas Starkus – Citata.lt portalo autorius ir turinio kūrėjas, besidomintis literatūra, filosofija bei žmogaus vidinio pasaulio atradimais. Jo tikslas – dalintis įkvepiančiomis mintimis, kurios padeda sustoti, apmąstyti ir atrasti prasmingesnį požiūrį į kasdienybę. Siekia, kad citata.lt taptų vieta, kur kiekvienas skaitytojas galėtų rasti žodžius, atspindinčius jo patirtis, lūkesčius ar vidinius ieškojimus.
