Editos gyvenimas uždarius darbo duris
Laisvalaikį Edita skiria ilgiems pasivaikščiojimams, kelionėms ir savo vaikams. Ypatingą vietą jos gyvenime užima ir mažas šunelis Čipas.
„Labai mėgstu keliauti, ypatingai ten, kur dar nesu buvusi, atrasti kažką naujo, pažinti save. Taip pat labai mėgstu pasivaikščiojimus įvairiausiose Lietuvos vietose su savo vaikais. Nors sūnus jau suaugęs, o dukra žengia į suaugusiųjų pasaulį, vistiek randame laiko pabūti kartu.
Negaliu nepaminėti, kad labai myliu gyvūnus. Gaila, bet taip likimas susiklostė, kad esu alergiška daug kam, tai negaliu jų daug laikyti, bet turiu mažą Jorkšyro terjerą, tai labai džiaugiuosi, kad bent jį galiu laikyti ir jis yra mano draugas jau beveik 10 metų“, – pasakoja Edita.
Anot pašnekovės, profesinis kelias nebuvo tiesus. Nuo durpynų eksplotavimo technologės specialybės ji pasuko į savanorystę, kuri tapo lūžio tašku. Būtent padėdama vienišiems pagyvenusiems žmonėms ji pajuto, kad pagalba kitam suteikia prasmę, o vėliau tai tapo mylimu darbu.
„Nebuvo lengva ir, turbūt, dauguma sakytų, kad tai yra iššūkių pilnas darbas, bet, na, man tiko. Neeilinės situacijos, kai tu sugebi jose susiorientuoti, moki spręsti problemas ir išlaikyti pusiausvyrą tarp lankytojų – būtent tai ir paskatino tęsti darbą“, – sako Edita.
Onkologinė liga paskatino norą grįžti į darbą
Dėl onkologinės ligos Edita negalėjo dirbti pusantrų metų, tačiau sugrįžimas į darbą jai buvo didžiausias džiaugsmas ir pagrindinė mintis sveikimo procese. Edita prisipažįsta, kad buvo labai išsiilgusi savo veiklos.
„Aš taip buvau išsiilgusi darbo, kad manęs visiškai, iš tikro, neatbaidė susidūrimas su liga, nors tai tikrai atėmė daug jėgų. Mano vienintelis džiaugsmas ir mintis buvo ta, kad aš turiu mylimą darbą ir į jį grįžau emociškai stipresnė”, – dalinasi pašnekovė.
„Šiaip tai yra amerikietiški kalneliai. Darbas yra labai įvairus ir dinamiškas. Iš tikro jis apima bendravimą su lankytojais, jų užimtumo organizavimą, individualių poreikių vertinimą ar net buvimo draugu vaidmenį.
Tu turi žinoti, kokiomis ligomis serga žmogus, kaip jam gali padėti. Vienas iš svarbiausių dalykų yra mokėti orientuotis situacijoje ir neatidėliotinai spręsti problemas čia ir dabar. Kitaip tariant, viskas nuo A iki Ž“, – pasakoja Edita.
Vienas iš pasitaikančių iššūkių, kuriuos išskyria pašnekovė yra susijęs su komunikacija ir emocijų valdymu.
Pasak Editos, kartais tampa sudėtinga bendrauti su neįgaliųjų artimaisiais, kurie linkę pernelyg globoti savo šeimos narius. Tokiose situacijose tenka kantriai aiškinti ir įrodyti, kad žmogus gali būti savarankiškesnis bei atlikti daugiau veiklų, pavyzdžiui, judėti su vaikštyne.
„Pasitaiko, kad neįgalieji būna nugalinti artimųjų ir tada reikia įrodyti, kad tikrai tas žmogus gali padaryti daug daugiau nei jie įsivaizduoja.
Jis drąsiai gali eiti su vaikštyne, nors iš artimų yra labai daug baimės, kad jis gali nukristi, todėl šioj vietoj visada raminu ir sakau, kad ir mažas vaikas nukrenta, tačiau su aplinkos pagalba jis atsistoja ir juda pirmyn. Reikia tik tikėti“, – dalijasi Edita.
„Aš kažkada pati esu sau įsivardinusi, kad mano silpnybė buvo jautrumas, nes reikia pripažinti, kad didelis jautrumas šiame darbe yra silpnybė. Jautrumas pažeidžia tave, ir tu tiesiog tampi lengvai emociškai pažeidžiamas“, – sako Edita.
Pasak pašnekovės, pernelyg stiprus asmeninis išgyvenimas gali apsunkinti darbą, nes jautrus žmogus tampa labiau pažeidžiamas emocinei įtampai, nuovargiui ar perdegimui.
Todėl šiame darbe itin svarbu ugdyti emocinį atsparumą, mokėti atskirti profesinius ir asmeninius jausmus bei išlaikyti vidinį stabilumą sudėtingose situacijose.
Kelias į atviresnę visuomenę
Tokios veiklos padeda žmonėms drąsiau įsitraukti į visuomeninį gyvenimą, o visuomenei – geriau pažinti negalią turinčius asmenis. Editos teigimu, visuomenė po truputį tampa atviresnė, empatiškesnė ir labiau supratinga.
„Vengia vien dėl to, kad: „Ką žmonės pasakys? Kaip čia dabar į mus visi žiūrės?” Bet negalima taip galvoti, ir aš manau, kad mes labai sėkmingai kovojam su tais stereotipais.
Einame į viešumą drąsiai, visur rodomės, užsisakome kavą restorane ar net perkame bilietus į kiną. Manau, kad visuomenė tampa šviesesnė ir didėjanti empatiją stipriai mažina visus stereotipus“, – sako pašnekovė.
Maži pokyčiai, kuriantys didelę prasmę
Didžiausią motyvaciją Editai suteikia mažos, tačiau labai reikšmingos žmonių pažangos akimirkos. Kasdienėje veikloje ji mato, kaip, rodos, nedideli pasiekimai tampa dideliais žingsniais žmogaus savarankiškumo ir pasitikėjimo savimi link.
„Kad ir mažos, bet yra labai svarbios jų asmeninės pažangos. Kai žmogus išmoksta naują įgūdį, kai tampa drąsesnis ir labiau savimi pasitiki. Kai tai matai, kyla didžiulė motyvacija dirbti ir padėti toliau“, – dalijasi Edita.
Pašnekovė taip pat mini, kad ypač svarbus tampa dėkingumas – tiek pačių žmonių, tiek jų artimųjų. Pasak jos, didžiausias įvertinimas yra matyti, kad žmogus jaučiasi saugesnis, labiau pasitikintis savimi ir džiaugiasi turėdamas šalia jį palaikantį žmogų.
„Visada yra labai malonu, kai tau atsidėkoja už rūpestį ir džiaugiasi, kad esi su juo. Pamatyta to žmogaus ar jo artimojo šypsena yra pagrindinė motyvacija ir didžiausia darbo prasmė“, – sako pašnekovė.
Ryšys, keičiantis žmogaus gyvenimą
Edita prisimena vieną ypač įsimintiną sėkmės istoriją, kuri jai iki šiol primena, kokią didelę reikšmę gali turėti kantrybė, pasitikėjimas ir nuoseklus darbas su žmogumi.
Vienas iš centro lankytojų ilgą laiką jautė stiprią viešumos baimę – bijojo žmonių, vengė lipti laiptais, net atsisėsti. Dėl nuolatinės įtampos jis dažniausiai stovėdavo drebančiomis kojomis, o saugumo jausmą jam suteikdavo nuolat šalia nešiojamas meškiukas ir žurnalai.
Pasak Editos, pradžia buvo labai sudėtinga. Po daugybės pokalbių namuose jai pavyko vyrą pirmą kartą atsivežti į centrą, tačiau net ir ten jis jautėsi nesaugiai – valgydavo atsiklaupęs, nes bijojo atsisėsti prie stalo kartu su kitais.
Vis dėlto darbuotoja pastebėjo, kad lankytojas yra labai protingas: moka skaityti, rašyti, net kalba angliškai. Būtent pasitelkiant jo gebėjimus ir kuriant pasitikėjimu grįstą ryšį, pamažu pavyko skatinti pokyčius.
„Iš pradžių jis labai bijojo viešumos: negalėjo nei lipti laiptais, nei atsisėsti, todėl visą laiką stovėdavo, net drebėdamas. Kelis kartus nepavyko jo atvežti į centrą, bet vėliau nuvažiavau pas jį į namus, pavyko susitarti. Atvykęs jis net valgydavo atsiklaupęs, nes bijojo sėstis.
Tačiau pamažu, per užduotis ir palaikymą, jį pavyko įtikinti atsisėsti. Nuo to karto jis tapo drąsesnis – atsisakė savo baimių, pradėjo labiau pasitikėti savimi ir dabar gali drąsiai dalyvauti viešame gyvenime“, – sako Edita.
Editai svarbu išlaikyti autoritetą, tačiau kartu bendrauti šiltai ir lygiaverčiai. Lankytojai pasitiki Editos patarimais dėl aprangos, elgesio ar asmens higienos, ypač ruošiantis kartu vykti į kavinę, renginius ar stovyklas.
Pasak jos, būtent šis nuoširdus ryšys ir palaikymas dažnai tampa pagrindine motyvacija žmonėms keistis bei drąsiau įsitraukti į visuomeninį gyvenimą.
Lukas Starkus – Citata.lt portalo autorius ir turinio kūrėjas, besidomintis literatūra, filosofija bei žmogaus vidinio pasaulio atradimais. Jo tikslas – dalintis įkvepiančiomis mintimis, kurios padeda sustoti, apmąstyti ir atrasti prasmingesnį požiūrį į kasdienybę. Siekia, kad citata.lt taptų vieta, kur kiekvienas skaitytojas galėtų rasti žodžius, atspindinčius jo patirtis, lūkesčius ar vidinius ieškojimus.
