Viešojoje erdvėje skamba perspėjimai apie galimą grėsmę Ukrainai iš Baltarusijos pusės, o Kyjivas stiprina saugumą pasienio regionuose. Ekspertai pabrėžia, kad Baltarusijos vaidmuo kare nėra neutralus – šalies infrastruktūra aptarnauja „Kremliaus karo mašiną“, o pats režimas išlieka svarbiausiu Rusijos sąjungininku.
Aliaksandras Lukašenka (Baltarusijos lyderio svetainėje skelbiama nuotrauka)
Apie tai laidoje kalbėjo Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas, politologas Vytis Jurkonis.
Baltarusija 2022 metais leido pasinaudoti savo teritorija Rusijai, kad ši galėtų pulti Ukrainą. Iki šiol visi stebėdavome, kad Baltarusija išsisukinėja nuo tiesioginio įsitraukimo į karą prieš Ukrainą. Kaip jūs paaiškintumėte, kodėl Lukašenka iki šiol vengia įsikišimo, nors aktyviai nuo pat pradžių remia Rusiją?
V. Jurkonis: Turbūt požiūrio klausimas. Aš nesutikčiau, kad Aleksandras Lukašenka nėra įsitraukęs ar kad Baltarusija nėra įsitraukusi. Ne tik 2022 metų pilnutinės invazijos ir tos krypties į Minską atidarymas, bet visa Baltarusijos infrastruktūra aptarnauja Kremliaus karo mašiną. Fabrikai dirba, yra ir finansinis interesas.
Iš tikrųjų ne paslaptis, kad ir anksčiau Baltarusija buvo sankcijų apeidinėjimo tranzito „hubas“. Visiems, kuriems yra uždrausta atvykti į Rusiją, tai buvo gana patogi valstybė. Dabar yra sankcijų politika ir Baltarusijai. Lietuva kalba apie tų sankcijų kalibravimo poreikį. Šiaip Baltarusija, kaip buvo, taip ir išlieka Rusijos ginklanešys ir politiškai partneris numeris vienas.
Klausimas, ar iš viso 2022 metų pavasarį buvo kalbamasi ir aptarinėjama tarp Putino ir Lukašenkos galimybė, kad Baltarusijos kariai dalyvautų puolant Ukrainą? Aš galėčiau svarstyti, kad jeigu tas klausimas buvo keliamas, argumentas Baltarusijos pusėje galėjo būti, kad režimas nėra tikras, ar Baltarusijos kariai, karininkai norėtų dalyvauti kare prieš Ukrainą, ar nebūtų dezertyravimo, ar nebūtų perėjimo į kitą pusę.
Iš tikrųjų šiaip irgi yra toks labai niuansuotas ir daugiasluoksnis dalykas dėl to, kad dalis Baltarusijos piliečių ir kai kurie netgi buvę „silovikai“, jėgos struktūrų darbuotojai, kovoja Ukrainoje abiejose pusėse. Vieni kovoja Ukrainos pusėje, savanoriškai ėjo ginti Ukrainos ir jie lygiai taip pat gina Baltarusiją.
Yra gausybė samdinių, kurie papildė Rusijos gretas. Mes irgi matome ir galime aiškiai patvirtinti, kad tokių asmenų traktavimas yra visiškai priešingas. Žmonės, kurie kariauja Rusijos pusėje, nesulaukia praktiškai jokių pasekmių. Žmonės, kurie kariauja Ukrainos pusėje, ir net jų artimieji yra persekiojami ir patiria spaudimą.
Ar Baltarusijos visuomenė gali sukilti?
Ar galėtų sukilti Baltarusijos visuomenė? Ar galėtų būti vėl kokie nors protestai, kokius matėme po pavogtų Lukašenkos rinkimų? Jūs tikėtumėtės tokios reakcijos?
V. Jurkonis: Situacija, išskyrus augantį terorą, nepasikeitė. Prielaidos tam iš tikrųjų yra. Ne tik 2020 metais protestai buvo, 2022 metų vasarį irgi buvo protestuojančių, pilietinių akcijų, organizuotų rodant nesutikimą ir pasipriešinimą Kremliaus vykdomai agresijai. Aš manau, jog Baltarusijos režimas ir netgi pats Kremlius puikiai supranta, kad situacija iš esmės nėra pasikeitusi.
Baimė ir teroras negali būti motyvuojantis faktorius kariauti prieš Ukrainą. Kitų motyvuojančių faktorių Baltarusijos režimas nelabai turi. Mes matome ir toliau vykstančią žmonių migraciją. Išvyksta žmonės, kurie netgi politiškai nebuvo aktyvūs.
Jiems nepatinka auganti Rusijos įtaka, smegenų plovimas, kurį mato tiek nacionalinėje televizijoje, Kremliaus režimo televizijoje, tiek švietimo sistemoje. Mes labai dažnai kalbame apie Baltarusijos demokratus, kaip jiems neva nesiseka ar kokie jie yra pažeidžiami, bet Baltarusijos režimo pažeidžiamumas lygiai taip pat išlieka labai stiprus, nepaisant milžiniškos paramos, kurią jie gauna iš Kremliaus.
Ar Lukašenka bijo griežtesnių sankcijų?
Kaip jūs manote, ar sankcijos kažkokį reikšmingą vaidmenį žaidžia? Galbūt Lukašenka nenori įsitraukti taip tiesiogiai, nes bijo griežtesnių sankcijų?
V. Jurkonis: Aš manau, žaidimas dabar yra šiek tiek kitoks, kita pusė. Baltarusijos režimas bando tarsi užglaistyti geopolitinį dėmenį, kalbėdamas apie politinius kalinius, akcentuodamas humanitarinį dėmenį, kad neva matome kažkokį pokytį. Mes girdime tam tikrus lobistus, Lietuvoje taip pat, kurie kartais prisidengia tuo, kad amerikiečiai sako, ką amerikiečiai pagalvos.
Sisteminio pokyčio Baltarusijos režime mes nematome, ypač kas susiję su karu Ukrainoje ir Baltarusijos dalyvavimu tame. Baltarusijos režimas yra suinteresuotas sankcijų nuėmimu. Lygiai taip pat ir Rusijos režimas yra suinteresuotas, kad Baltarusijos režimui sankcijos būtų nuimtos, dėl to, kad tai atvertų galimybę dar vienam tranzitui, dar vienam sankcijų apėjimo keliui.
Mes suprantame, kad yra ir Vidurio Rytų valstybės, ir Centrinės Azijos valstybės, kurios dalyvauja sankcijų apėjimo schemoje. Baltarusija taip pat tame dalyvauja, ir kai kuri Kinijos produkcija važiuoja per Baltarusiją į Rusiją. Iš tikrųjų yra interesas tiek Minsko, tiek Maskvos, kad sankcijos būtų nuimamos.
Aš manau, kaimyninės, Baltijos valstybės, Lenkija puikiai supranta, kad Lukašenka ir jo režimas yra Rusijos partneris numeris vienas. Čia nereikia turėti jokių iliuzijų, kad neva kažkaip galima atitraukti Baltarusijos režimą su dabartine Lukašenkos vadovybe, nes jie viską darė tik priešingai, gilino priklausomybę nuo Rusijos ir tęsė savo lojalią politiką Kremliui.
Spaudimas iš Amerikos
Amerikiečiai negali įsakyti nei Europos Sąjungai, nei jų suverenioms valstybėms. Gali išreikšti savo nuomonę ir panašiai. Kiek žinau ir kiek man teko susitikti su įvairiais JAV pareigūnais, yra kalbama apie tai, kad būtų gerai turėti komunikacijos kanalą. Bet tai nėra tas pats, kas atviras lobizmas ar spaudimas nuimant sankcijas.
Lietuvoje mes, kad vis daugiau ir daugiau atsiranda tokių žmonių, kurie, prisidengdami amerikiečiais, bando stumti savo interesus. Prisimename, 2011 metais buvo ir verslininkų, ir tam tikrų grupių, kurie atvirai užsiėmė lobizmu ir parlamente, ir Užsienio reikalų ministerijoje. Jie sakė, kad nereikia sankcionuoti jokių „Belaruskalij“, „BelAZ“.
Jie naudodavo įprastą, jau be proto nuvalkiotą argumentą, kad kuo mes daugiau spausime Baltarusiją, tuo labiau padėsime Kremliui. Tuo buvo grįsta visa Makejaus, buvusio užsienio reikalų ministro, politika.
Man atrodo, bet kuris, kuris turi bent kažkokią institucinę atmintį, supranta, kad Baltarusijos režimas yra Rusijos, Kremliaus, partneris numeris vienas. Tai yra bendrininkas tiek hibridinių atakų, tiek karo prieš Ukrainą kontekste. Netgi dalyvauja grobiant Ukrainos vaikus. Jokių prielaidų sakyti, kad šiandien matome kažkokį elgesio pokytį, nėra. Dėl to sankcijų politika turi būti tęsiama.
Kitas dalykas yra, kad tai priklauso ne tik nuo Lietuvos. Sankcijų paketo pratęsimas bus svarstomas Briuselyje vasario mėnesį. Galbūt taip ruošiama dirva tiems sprendimams ateityje, bet, kaip ir sakiau, kol kas, remiantis objektyviais faktais, nėra prielaidų apie tai kalbėti.
Juo labiau kad visai neseniai, man atrodo, tiek Kremlius, tiek Baltarusija vėl ėmėsi įprasto savo branduolinio ginklo dislokavimo, šantažo ir grasinimo. Visame kontekste galima užduoti retorinį klausimą visiems interesų ar dezinformacijos skleidėjams apie tariamą spaudimą: ar jūs šiame kontekste matote bent kažkokias prielaidas keisti mūsų politiką režimo atžvilgiu?
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
