Kamilė Lukauskytė
Beveik kiekvienuose namuose yra ta viena arbatos dėžutė, kuri kažkada atrodė labai reikalinga. Gal pirkote dėl gražios pakuotės, gal kažkas padovanojo, gal norėjote „kažko sveikesnio vakarais“. O tada ji atsidūrė spintelės gale, už kavos, cukraus, prieskonių ir senų sausainių.
Vieną dieną tvarkotės virtuvę, ištraukiate dėžutę, pažiūrite į datą ir sustingstate: galiojimas baigėsi prieš metus. Ar net prieš dvejus. Pirmas noras – mesti lauk. Bet su arbata ne viskas taip paprasta.
Pasibaigusi data ant arbatos pakuotės dažniausiai nereiškia, kad kitą dieną ji staiga tampa pavojinga. Dažniausiai tai reiškia, kad gamintojas iki tos datos garantuoja geriausią skonį, aromatą ir kokybę. Po to arbata pamažu praranda kvapą, tampa blankesnė, silpnesnė, mažiau maloni. Bet jei ji buvo laikyta sausai ir tvarkingai, ją dar gali būti saugu gerti.
Tačiau yra vienas didelis „bet“: jei arbata gavo drėgmės, atsirado pelėsio kvapas ar matomi pakitimai, jos gerti nebegalima.
Data ant dėžutės nėra nuosprendis
Arbata nėra pienas, mėsa ar žuvis. Ji nesugenda per vieną naktį vien todėl, kad pasibaigė ant pakuotės nurodytas terminas. Sausa arbata, ypač maišeliuose arba sandariai laikoma biri arbata, gali išsilaikyti gana ilgai.
Bet laikui bėgant ji praranda tai, dėl ko ją ir geriame – aromatą. Juodoji arbata gali tapti silpnesnė, žolelių arbatos gali prarasti kvapą, vaisinės – tą malonų saldžiarūgštį intensyvumą. Užplikote puodelį, o skonis toks, lyg gertumėte karštą vandenį su prisiminimu apie arbatą.
Tokiu atveju ji nebūtinai pavojinga, tiesiog nebeverta vietos spintelėje.
Visai kas kita, jei pakuotė buvo laikyta drėgnoje vietoje: prie kriauklės, virš viryklės, atidaryta spintelėje, kur kaupiasi garai, arba inde, į kurį kažkas įkišo šlapią šaukštelį. Tada arbata gali ne šiaip prarasti skonį, o supelyti.
Kada seną arbatą reikia išmesti be gailesčio
Prieš verdant seną arbatą, nereikia aklai pasitikėti data. Reikia pasitikėti akimis ir nosimi.
Pirmiausia pauostykite. Jei arbata kvepia normaliai – sausai, žolelėmis, vaisiais, juodąja arbata ar tuo aromatu, kuris turėtų būti, viskas dar gali būti gerai. Bet jei jaučiate pelėsį, rūsį, drėgną kartoną, užsistovėjusią spintelę ar keistą kartumą, nerizikuokite.
Tada pažiūrėkite į pačią arbatą. Jei maišeliai sulipę, pakuotė drėgna, matosi dėmių, pakitusi spalva, keisti taškeliai ar apnašos, tokią arbatą reikia mesti. Ne „gal dar sueis“, ne „užplikysiu stipriau“, o tiesiog išmesti.
Pelėsis nėra ta vieta, kur verta taupyti kelis eurus.
Ypač atsargiai reikėtų elgtis su žolelių ir vaisinėmis arbatomis. Jose gali būti džiovintų vaisių, uogų, žiedų, žolelių mišinių, kurie aromatą praranda greičiau ir jautriau reaguoja į drėgmę.
Jei arbata blanki, ji ne pavojinga, o tiesiog nebeskani
Kartais sena arbata atrodo visiškai normali. Nėra pelėsio, nėra drėgmės, kvapas neblogas. Bet užplikote – ir nieko. Spalva silpna, aromato beveik nėra, skonis vandeningas.
Tokiu atveju problema ne saugume, o kokybėje. Arbatą galima išgerti, bet malonumo bus mažai. Jei namuose turite šviežesnės, greičiausiai ranka prie senos nebegrįš.
Tokius likučius galima panaudoti kitaip: kompostui, kvapų sugėrimui, kartais net buities triukams, jei arbata be pelėsio ir drėgmės. Bet gerti vien dėl to, kad „gaila išmesti“, nebūtina.
Maistas ir gėrimai neturi tapti pareiga.
Didžiausias arbatos priešas – drėgmė
Jei norite, kad arbata išliktų kuo ilgiau, svarbiausia ją laikyti sausai. Ne prie viryklės, ne virš garuojančio virdulio, ne ant palangės saulėje ir ne atidarytoje dėžutėje šalia prieskonių.
Geriausia vieta – sausa, tamsi spintelė. Atidarytą arbatą verta perkelti į sandarų indą. Dar geriau, jei jis nepermatomas, nes šviesa taip pat silpnina aromatą.
Biriai arbatai labai svarbu nenaudoti šlapio šaukštelio. Atrodo smulkmena, bet būtent taip į indą gali patekti drėgmės. O drėgmė arbatai pavojinga daug labiau nei seniai pasibaigusi data.
Arbata taip pat lengvai prisigeria kvapų. Jei ją laikysite šalia stipriai kvepiančių prieskonių, kavos ar valymo priemonių, po kurio laiko ji gali kvepėti visai ne tuo, kuo turėtų.
Ką daryti radus seną dėžutę
Jeigu spintelėje radote seną arbatą, pirmiausia nepanikuokite. Atidarykite, pauostykite, apžiūrėkite. Jei ji sausa, be pelėsio, be keisto kvapo ir pakuotė nepažeista, galite užplikyti bandomąjį puodelį.
Jei skonis dar normalus – gerkite. Jei skonis blankus – spręskite patys, ar verta laikyti. Jei kvapas nemalonus, yra drėgmės ar pelėsio požymių – meskite be jokių abejonių.
Svarbiausia suprasti: pasibaigęs arbatos terminas dažniausiai reiškia ne pavojų, o prastesnę kokybę. Pavojus atsiranda tada, kai į arbatą patenka drėgmė ir prasideda gedimas.
Todėl sena arbata spintelėje dar nebūtinai yra šiukšlė.
Bet jei ji kvepia rūsiu, atrodo drėgna arba turi pelėsio požymių, jokio „dar vieno puodelio“ būti neturėtų.
