Lietuva amerikietei Francescai Frericks nebuvo pirmoji tarptautinė stotelė profesionalės karjeroje. Prieš atvykdama į Vilnių MFA „Žalgirio“ futbolininkė rungtyniavo Kipre, o apie mūsų šalį pirmą kartą išgirdo iš čia anksčiau žaidusios draugės.
Vis dėlto po kelių mėnesių Lietuvoje futbolininkė atrado visai kitokią šalį nei įsivaizdavo jos artimieji – saugią, nuoširdžią ir kupiną žmonių, su kuriais, kaip pati sakė, užmezgė ryšius visam gyvenimui.
Šis interviu yra projekto „Women Who Play Away“ dalis, gimusio iš sporto žurnalistės Astos Žukaitės ir jos mokinės Kamilės Medekšaitės noro papasakoti istorijas, kurios dažnai lieka už stadionų ir arenų ribų. Projektu siekiama parodyti ne tik sportininkių rezultatus, bet ir jų gyvenimą už aikštės ribų – kodėl jos pasirenka Lietuvą, ką čia atranda ir kaip ši patirtis jas pakeičia.
„Kurdama „Women Who Play Away“ galvojau, kad Vilniuje bus daug moterų legionierių istorijų. Tačiau realybė parodė visai ką kita – moterų sportas Lietuvoje vis dar yra labai mažas ir trapus pasaulis. Net sostinėje ant rankų pirštų galima suskaičiuoti moteris, kurios atvyksta čia žaisti profesionaliai. Tačiau būtent todėl jų istorijos tampa tokios ypatingos“, – sakė projekto autorė A. Žukaitė.
Anksčiau MFA „Žalgiryje“ rungtyniavusi Jullien Ramirez amerikietei negailėjo gerų žodžių apie komandą, kultūrą ir gyvenimą Lietuvoje. Būtent jos pasakojimai galiausiai paskatino F. Frericks išbandyti naują karjeros etapą Vilniuje.
„Ji labai daug pasakojo apie savo patirtį Lietuvoje, kaip stipriai jai patiko komanda, kultūra ir kaip lengva buvo susirasti naujų draugų bei patirti daug gražių dalykų. Būtent ji rekomendavo mane mūsų vartininkų trenerei Aistei Griciūtei. Taip užmezgėme ryšį ir viskas pavyko“, – pasakojo futbolininkė.
Vis dėlto futbolininkė pripažino, kad nors šeima ir draugai džiaugėsi nauju karjeros etapu, kartu jautė ir nemažai nerimo. Anot F. Frericks, daugelis amerikiečių neturi daug žinių apie šį Europos regioną, todėl Lietuvos geografinė padėtis jiems kėlė klausimų.
„Jie buvo pakylėti, labai džiaugėsi, bet taip pat truputį nerimavo. Amerikoje nebūtinai visi žino apie viską, kas vyksta čia. Todėl, manau, dėl geografinio artumo su Ukraina ir Rusija, jie tiksliai nežino, kiek čia yra saugu. Tai jiems sukėlė šiek tiek nerimo“, – atviravo ji.
Tačiau vos atvykusi į Lietuvą amerikietė greitai suprato, kad jos pačios įspūdis apie šalį visiškai skiriasi nuo artimųjų nuogąstavimų.
„Jaučiu, kad tai – saugiausia šalis, kurioje esu buvusi. Galiu vaikščioti bet kur tiek dienos, tiek vakaro metu, niekada nebijau ir jaučiuosi labai saugi. Tad tai kirbėjo artimųjų mintyse, bet apskritai jie labai džiaugėsi mano nauju etapu futbole“, – tikino futbolininkė.
Tiesa, pirmasis dalykas, kurį ji pastebėjo Lietuvoje, buvo ne žmonės ar kultūra, o gerokai kitoks klimatas nei Kipre.
„Manau, tiesiog pagalvojau, kad buvo labai šalta. Tikrai buvo labai šalta“, – juokėsi amerikietė.
Vis dėlto ilgainiui ji atrado ir netikėtą lietuviškos žiemos privalumą. Pasak futbolininkės, žaisti vėsesniu oru jai net maloniau nei dideliame karštyje.
„Akivaizdu, kad gera, kai lauke šilta, bet kai žaidi 90 minučių, bėgi tiek daug… Kai tavo kūnas pradeda judėti, viskas juda į priekį, iš tiesų malonu, kai oras šiek tiek vėsesnis. Tai, tiesą sakant, pamėgau labiau nei žaisti kaitroje Kipre“, – sakė amerikietė.
Vis dėlto didžiausią įspūdį amerikietei paliko ne klimatas, o žmonės. Kaip ir nemažai kitų užsieniečių, iš pradžių ji lietuvius matė kaip santūresnius ir uždaresnius nei žmonės Jungtinėse Amerikos Valstijose, tačiau laikui bėgant būtent tai tapo vienu labiausiai patikusių dalykų.
„Žmonės Lietuvoje nėra tokie atviri lengviems pokalbiams kaip žmonės Amerikoje. Prie to reikėjo priprasti, tačiau kai pradedi juos pažinti geriau, supranti, kokie jie nuoširdūs ir ištikimi bei kaip gali pradėti megzti ryšius, kai pradedi juos pažinti labiau už lengvų pokalbių ribų.
Jaučiu, kad pats tas laikas, kurį praleidi pažindamas žmones šiek tiek labiau, leidžia užmegzti labai stiprius ryšius. Jaučiu, kad čia turiu kelis geriausius draugus, kokius esu turėjusi gyvenime, ir manau, kad šį ryšį išlaikysiu amžinai“, – tvirtino ji.
Nors Lietuva dažniausiai siejama su krepšiniu, F. Frericks tiki, kad ir moterų futbolas šalyje turi daug erdvės augti. Prie didesnio dėmesio prisideda ne tik vietinės žaidėjos, bet ir legionierės, kurios savo pavyzdžiu padeda populiarinti šią sporto šaką.
„Nuoširdžiai, tai verčia mane jaustis labai laiminga ir didžiuotis tuo, kad galime atkreipti šiek tiek daugiau dėmesio į moterų futbolą Lietuvoje. Jaučiu, kad laikui bėgant jis tik augs ir augs, o dėmesio bus vis daugiau“, – aiškino futbolininkė.
Prie tokio augimo prisideda ir pati amerikietė. Trenerio Vadimo Carabetchi žodžiais, F. Frericks yra viena svarbiausių MFA „Žalgirio“ futbolininkių ir tikrosios komandos „smegenys“.
Legionierė rungtyniauja šešto numerio, atraminės saugės, pozicijoje. Jos vaidmuo – būti jungtimi tarp gynybos ir puolimo grandžių bei nuolat pasiūlyti perdavimo variantą komandos draugėms. Pati futbolininkė vienu svarbiausių savo privalumų laiko gebėjimą skaityti komandos draugių žaidimą ir suprasti jų įpročius aikštėje.
Kalbėdama apie ryškiausią prisiminimą Lietuvoje, amerikietė nedvejodama išskyrė MFA „Žalgirio“ žygį Baltijos lygoje. Nors nedaug kas tikėjo komandos galimybėmis pasiekti finalą, pačios žaidėjos įrodė priešingai.
„Per mūsų atkaklumą, ištvermę ir visų susitelkimą mes pasiekėme tai, ko, manau, žmonės iš mūsų nesitikėjo. Pusfinalyje turėjome įveikti „Gintrą“, Lietuvos čempiones. Tais metais dar nebuvome jų nugalėjusios, tačiau būtent tose rungtynėse sužaidėme tiesiog fantastiškai, įveikėme jas ir iškovojome vietą finale Rygoje“, – prisiminė ji.
Būtent šį pasiekimą futbolininkė iki šiol vadina ryškiausiu prisiminimu Lietuvoje.
Nors didžiąją gyvenimo dalį užima futbolas, Lietuvoje amerikietė atrado ir netikėtų veiklų už aikštės ribų. Viena jų tapo modeliavimas.
Pasak F. Frericks, viskas prasidėjo gana natūraliai – atsirado bendradarbiavimai su įvairiais prekių ženklais, o pati veikla tapo savotiška atsvara intensyviam sportininkės gyvenimui.
„Tai tiesiog kažkaip natūraliai nutiko. Dirbau su keliais prekių ženklais už futbolo ribų. Tai buvo veikla, kurią buvo labai smagu derinti su futbolu. Tai leido užsiimti kažkuo kitu tada, kai nežaidžiu, ir kartais nukreipti mintis kitur, nes nėra gerai nuolat galvoti tik apie futbolą“, – pasakojo ji.
Praėjusį sezoną MFA „Žalgiriui“ nepavyko pasiekti pagrindinio tikslo, tačiau šiemet komanda ir vėl rimtai pretenduoja į A lygos titulą. Šiuo metu vilnietės moterų A lygos turnyrinėje lentelėje žengia antros ir nuo pirmaujančios „Gintros“ atsilieka vos viena pergale.
Jau šiandien ekipų laukia dar viena tarpusavio akistata, o iki sezono pabaigos liko ir daugiau svarbių rungtynių. Pati F. Frericks neslepia, kad komandos tikslai išlieka patys aukščiausi.
„Pernai komandoje turėjome daug talento. Labai daug talento. Ir manau, kad šiek tiek pritrūko iki to, ko siekėme. Todėl šiemet tapti A lygos čempionėmis būtų tai, kas, mano manymu, tikrai yra pasiekiama“, – tikino futbolininkė.
„Pirmoji projekto herojė Francesca yra puikus pavyzdys, kaip netikėtai Lietuva gali tapti namais. Ji atvyko čia žaisti futbolo, tačiau labai greitai sulaukė dėmesio ir už sporto ribų – ją pastebėjo prekės ženklai, atsirado modelio pasiūlymai.
O svarbiausia – ji pasiliko Lietuvoje antram sezonui, čia atrado meilę, draugus ir gyvenimą, kuriuo šiandien nuoširdžiai mėgaujasi. Tokios istorijos ir yra šio projekto esmė“, – tvirtino A. Žukaitė.
Nors į Lietuvą F. Frericks atvyko tik dėl naujo karjeros etapo, kitoms amerikietėms, svarstančioms apie galimybę žaisti mūsų šalyje, futbolininkė turi labai aiškų patarimą: „Kiekvieną kartą sakyčiau – atvyk.“
