Likus mažiau nei dviem savaitėms iki istorinio Pasaulio taurės turnyro starto JAV, Meksikoje ir Kanadoje, šimtai bilietų į dešimt Kanadoje vyksiančių rungtynių vis dar lieka neparduoti. Nors iš pradžių sirgaliai džiūgavo dėl galimybės išvysti geriausius planetos futbolininkus savo kieme, neadekvačiai išpūstos kainos ir milijardinė finansinė našta privertė vietinius gyventojus atsukti nugarą Tarptautinei futbolo federacijai (FIFA).
Vaikystėje ledo ritulio dominuojamame Kanados mieste augęs futbolo sirgalius Lawrence'as Yee būtent futbole atrado savo bendruomenę ir aistrą. Kai prieš beveik ketverius metus FIFA paskelbė, kad Torontas ir Vankuveris prisijungs prie 14 kitų miestų ir priims Pasaulio taurės turnyrą, vyras neslėpė euforijos. Tačiau birželio 12 d., kai Kanados rinktinė žengs į aikštę žaisti su Bosnija ir Hercegovina – tai bus pirmasis istorijoje vyrų Pasaulio taurės mačas Kanados žemėje – L. Yee tribūnose nebus, kaip ir jokiuose kituose grupių etapo susitikimuose.
„Išgirdęs, kad didžiausia scena, aukščiausio lygio varžybos ir pats svarbiausias turnyras pasaulyje atkeliauja į Torontą, tiesiog negalėjau tuo patikėti, – prisiminimais su „The Guardian“ dalijosi L. Yee. – Tokiam žmogui kaip aš tai yra gyvenimo galimybė. Gyventi mieste ir dviračiu nuvažiuoti į stadioną? Buvau tikras, kad būsiu pirmasis eilėje prie bilietų.“
Pradinis šimtų tūkstančių kanadiečių entuziazmas greitai atsimušė į naują FIFA bilietų kainodaros struktūrą, kurią vietiniai vadina tiesiog lupikavimu. Pigiausi bilietai į atidarymo rungtynes Kanadoje oficialiai kainuoja daugiau nei 1 000 Kanados dolerių (apie 622 eurų). Dėl šios priežasties Vankuveryje ir Toronte vis dar apstu neparduotų vietų, o viešbučių užimtumas siekia vos 80 procentų – tai visiškai įprastas rodiklis vasaros mėnesiams, smarkiai prasilenkiantis su lūkesčiais apie neregėtą turistų antplūdį.
Balandžio mėnesį Vankuveryje viešėjęs FIFA prezidentas Gianni Infantino bandė piešti visiškai kitokį paveikslą, tikindamas, kad paklausa dešimt kartų viršijo dviejų pastarųjų Pasaulio taurės turnyrų rodiklius kartu sudėjus.
„Sulaukėme 500 milijonų užklausų dėl bilietų, kai per pastaruosius du turnyrus kartu sudėjus jų buvo 50 milijonų, – aiškino G. Infantino. – Čia – 500 milijonų. Mes pardavėme 100 procentų į rinką paleisto inventoriaus, o tai sudaro maždaug 90 procentų viso pasaulinio kiekio.“
Nepaisant akivaizdaus kainų šoko, FIFA vadovas gynė pasirinktą strategiją, teigdamas, kad organizacija nuolat papildo rinką naujais bilietais.
„Taip, yra brangių bilietų, bet taip pat siūlome ir prieinamų variantų“, – žurnalistams teisinosi FIFA prezidentas.
Konkordijos universiteto sporto ekonomisto Moshe Landerio teigimu, pajamų maksimizavimas ir pilno stadiono surinkimas yra du visiškai skirtingi tikslai. Pasak eksperto, dabartinė FIFA strategija rodo, kad organizacijai labiau apsimoka parduoti brangius bilietus nei užpildyti visas sėdimas vietas.
„FIFA kontroliuoja Pasaulio taurės turnyrą, todėl neturėdami jokios konkurencijos jie gali elgtis kaip tik nori – amoraliai, neetiškai ar netinkamai, nebent sirgaliai nuspręstų tiesiog nusisukti, – situaciją vertino M. Landeris. – Tai reiškia ne tik neduoti jiems pinigų, bet ir neiti į vietinį barą žiūrėti rungtynių. Jei pakankamai žmonių taip pasielgs, galbūt jie pakeis savo elgesį.“
Pati organizacija atmeta kaltinimus dėl godumo. FIFA atstovas spaudai pabrėžė, kad niekada anksčiau turnyro istorijoje nebuvo parduota daugiau bilietų tiesiogiai sirgaliams, ir atkreipė dėmesį į sprendimą skirti bent 1 000 bilietų, kurių kaina siekia 60 JAV dolerių.
„Tai yra labai konkurencinga kaina tokio masto pasauliniam sporto renginiui, – teigė FIFA atstovas, gindamas kintamos kainodaros modelį. – Tai atitinka pramonės tendencijas įvairiuose sporto ir pramogų sektoriuose, kur kainos koreguojamos siekiant optimizuoti pardavimus bei lankomumą ir užtikrinti teisingą rinkos vertę.“
Sirgaliai su nostalgija prisimena ankstesnius Pasaulio taurės turnyrus, kai vietos gyventojams bilietai buvo kur kas prieinamesni. Nors Ontarijo provincija bandė pažaboti perpardavinėtojus ir priėmė įstatymą, draudžiantį Toronte vyksiančių rungtynių bilietus perparduoti brangiau nei nominali jų vertė, o FIFA buvo priversta modifikuoti savo perpardavimo platformą, paprastiems fanams tai menkai tepadėjo. L. Yee prisipažįsta, kad ankstyvos pastangos gauti bilietus per loterijų sistemą, nesuskaičiuojamus portalus ir prieigos kodus jį visiškai išsekino.
„Aš pasidaviau ir šiuo metu tiesiog nenoriu atiduoti savo pinigų FIFA, – nusivylimo neslėpė L. Yee. – Su jais baigta. Suprantu, kad jie gali kontroliuoti kainodarą, bet tai atrodo kaip įžeidimas tam, kas daro futbolą didingą – juk tai sportas visiems. Prieinamumas turėtų palengvinti sirgaliams, ypač gyvenantiems miestuose šeimininkuose, galimybę pamatyti rungtynes.“
Vis garsiau skamba ir skeptikų, tarp kurių yra miesto tarybos nariai bei išrinkti pareigūnai, anksčiau palaikę idėją atvežti Pasaulio taurę į Kanadą, balsai. Jie pabrėžia, kad miestams tenka didžiulė finansinė turnyro organizavimo našta, tuo tarpu FIFA susižeria visas pajamas iš bilietų pardavimo bei transliacijų ir nemoka jokių mokesčių. Gyventojai moka už šventę, kurioje patys negali dalyvauti. Kai kuriais atvejais pareigūnai ir FIFA netgi planavo apmokestinti viešus renginius, kurie iš pradžių buvo pažadėti kaip nemokami, tačiau vėliau šio sumanymo atsisakė.
Išlaidos turnyrui išaugo drastiškai. 2018 m. pradinė sąmata Torontui siekė 45 mln. Kanados dolerių, o dabar tikimasi, kad išlaidos viršys 380 mln. Vankuveryje septynių rungtynių kaina nuo 2022 m. planuotų 240 mln. išaugo iki mažiausiai 624 mln. Kanados dolerių. Parlamento biudžeto biuro duomenimis, Kanada už turnyro priėmimą sumokės daugiau nei 1 mlrd. Kanados dolerių – tai reiškia, kad kiekvienas mačas kainuos po 82 mln. Matydami tokias sumas ir griežtas, negailestingai įgyvendinamas FIFA gaires, kiti Kanados miestai tiesiog atsisakė dalyvauti šiame projekte.
Nepaisant asmeninio nusivylimo ir sugriuvusių svajonių pamatyti rungtynes gyvai, L. Yee vis dar džiaugiasi, kad į jo miestą atvyks komandos ir jų sirgaliai.
„Žmonėms, kurie ten pateks, tai bus magiška, ir aš tikrai tikiuosi, kad jie patirs pačių geriausių įspūdžių, – šypsojosi kanadietis. – Dabar, kai man nebereikia sukti galvos dėl bilietų, džiaugiuosi galėdamas susitikti su draugais. Galbūt pasikviesiu žmones pas save, be to, rajonuose vyks vietinės peržiūros. Vaikystėje futbole labiausiai mėgau bendruomeniškumo idėją, todėl nekantrauju prie to sugrįžti.“
