Kamilė Lukauskytė
Kvepalų papurškimas ant kaklo daugeliui yra įprasta kasdienio pasiruošimo dalis. Tačiau socialiniuose tinkluose pradėjus plisti perspėjimams, kad būtent šioje vietoje kvepalus naudoti gali būti pavojinga dėl netoliese esančios skydliaukės, kilo nemažai klausimų.
Ar iš tiesų kvepalų sudėtyje esančios medžiagos gali per odą pasiekti skydliaukę, sutrikdyti hormonų veiklą ar net padidinti vėžio riziką?
Ar kvepalai gali pasiekti skydliaukę?
Diskusijas paskatino socialiniuose tinkluose išplitęs vėžio specialisto įrašas, kuriame kaklas įvardytas kaip vieta, apie kurią verta pagalvoti naudojant kvepalus, nes čia yra skydliaukė, rašo theconversation.com.
Nors pačiame įraše pripažįstama, kad nėra įrodymų, jog kvepalų purškimas ant kaklo pažeistų skydliaukę, užuominos apie hormonų sistemos trikdymą ir ilgalaikį cheminių medžiagų poveikį per odą gali sudaryti įspūdį, kad toks pavojus egzistuoja.
Vis dėlto dabartiniai moksliniai duomenys nerodo, kad ant kaklo užpurkštos kvepalų medžiagos būtų kažkaip tiesiogiai nukreipiamos į skydliaukę arba kad ši liauka gautų didesnę jų dozę nei kvepalus naudojant kitose kūno vietose.
Skydliaukė yra drugelio formos liauka apatinėje priekinėje kaklo dalyje. Ji išskiria hormonus, padedančius reguliuoti organizmo energijos naudojimą, o nuo odos ją skiria keli jungiamojo audinio ir raumenų sluoksniai.
Kas vyksta kvepalams patekus ant odos?
Oda veikia kaip apsauginis barjeras. Ant jos patekusi medžiaga gali išgaruoti, likti paviršiuje, prasiskverbti į odos sluoksnius arba galiausiai patekti į kraujotaką.
Kiek medžiagos absorbuojama, priklauso nuo pačios cheminės medžiagos, jos koncentracijos ir mišinio, odos būklės, kūno vietos, dozės bei kontakto trukmės.
Kūno vieta iš tiesų gali turėti įtakos absorbcijai, tačiau cheminės medžiagos patekimas į kraujagysles nereiškia, kad ji bus nukreipta būtent į greta esantį organą. Kitaip tariant, užpurškus kvepalų ant kaklo, jų sudedamosios dalys nėra automatiškai „siunčiamos“ į skydliaukę.
Vertinant purškiamų kosmetikos priemonių saugumą taip pat atsižvelgiama į medžiagų įkvėpimą. Tačiau ir šiuo atveju nėra pagrindo manyti, kad purškiant kaklą skydliaukė patirtų išskirtinį poveikį.
Daugiausia klausimų kelia ftalatai
Nemaža dalis susirūpinimo dėl kvepalų poveikio hormonams susijusi su ftalatais – cheminių medžiagų grupe, kurios skirtingi junginiai naudojami skirtingais tikslais ir pasižymi nevienodu poveikiu.
Pavyzdžiui, dietilftalatas (DEP) buvo naudojamas kvepaluose kaip tirpiklis ir kvapo fiksatorius. Kiti ftalatai dažniau naudojami plastikams suteikti lankstumo. Todėl vieno ftalato tyrimų rezultatų negalima automatiškai pritaikyti visai šiai medžiagų grupei.
2024 metais paskelbtoje sisteminėje apžvalgoje buvo išanalizuota 17 tyrimų, kuriuose iš viso dalyvavo 5616 vaikų ir paauglių. Nustatyta sąsajų tarp ftalatų poveikio ir kai kurių skydliaukės hormonų koncentracijos, tačiau kitų hormonų rezultatai buvo nevienareikšmiai.
Svarbu tai, kad šiuose tyrimuose buvo vertinamas bendras ftalatų poveikis iš įvairių šaltinių, o ne kvepalų purškimas ant kaklo. Tyrimai taip pat neįrodo, kad ftalatai sukėlė būtent skydliaukės ligas.
Kvepalai gali būti vienas ftalatų šaltinių
Viename tyrime, kuriame dalyvavo 337 moterys, nustatyta, kad kvepalus naudojusių dalyvių šlapime buvo daugiau monoetilftalato – DEP skilimo produkto.
Tai rodo, kad kvepalai gali būti vienas iš DEP poveikio šaltinių. Tačiau ir šis tyrimas nevertino nei skydliaukės pažeidimų, nei to, kurioje kūno vietoje buvo naudojami kvepalai.
Terminas „endokrininę sistemą ardanti medžiaga“ reiškia išorinę medžiagą, galinčią pakeisti hormoninės sistemos veiklą ir sukelti neigiamą poveikį. Tačiau rizika priklauso nuo konkrečios medžiagos, jos dozės, patekimo į organizmą būdo, poveikio trukmės ir kitų aplinkybių.
Vien tai, kad laboratorinėmis sąlygomis medžiaga gali paveikti hormonų veiklą, dar nereiškia, kad įprastai naudojami kvepalai sukels tokį patį poveikį žmogui.
Be to, pakartotinis kvepalų naudojimas reiškia pakartotinį tam tikrų medžiagų poveikį, tačiau nebūtinai jų kaupimąsi organizme. Ftalatai paverčiami skilimo produktais ir gana greitai pašalinami su šlapimu.
Didesnė problema – odos reakcijos
Kur kas tvirtesni moksliniai įrodymai egzistuoja kalbant ne apie skydliaukę, o apie kvepalų poveikį odai.
Viena geriausiai žinomų rizikų yra alerginis kontaktinis dermatitas – niežtintis ir uždegiminis odos bėrimas, atsirandantis dėl reakcijos į tam tikrą medžiagą. Vienoje mokslinėje apžvalgoje apskaičiuota, kad alergija kvapiosioms medžiagoms gali pasireikšti maždaug 0,7–2,6 proc. žmonių.
Alerginė reakcija gali išsivystyti organizmui įsijautrinus tam tikrai kvepalų sudedamajai daliai. Vėliau vėl susidūrus su ja gali atsirasti niežėjimas ir į egzemą panašus paraudęs bėrimas.
Kvepalai odą gali dirginti ir nesant alergijos. Jeigu bėrimas nuolat kartojasi arba nepraeina, priežastį gali padėti nustatyti alergologiniai odos lopo mėginiai.
Saulėje kai kurie kvepalai gali sukelti reakciją
Kai kurios kvapiosios medžiagos gali sukelti ir fototoksinę reakciją. Ji primena nudegimą saulėje ir atsiranda, kai ant odos esanti tam tikra cheminė medžiaga sąveikauja su ultravioletiniais spinduliais.
Pavyzdžiui, tyrimais nustatyta, kad bergamočių aliejus, kuriame yra šviesai jautrios cheminės medžiagos, veikiamas UVA spindulių gali sukelti tokią reakciją. Vis dėlto rizika priklauso nuo medžiagos koncentracijos ir gaunamos ultravioletinių spindulių dozės, todėl to negalima pritaikyti visiems kvepalams.
Ilgalaikis saulės poveikis taip pat laikomas pagrindine Civatte poikilodermijos priežastimi. Dėl šios būklės kaklo šonuose gali atsirasti rausvai rusvos spalvos pakitimų, oda suplonėti, išryškėti smulkios kraujagyslės.
Nedidelis 32 pacientų tyrimas parodė, kad kai kuriems žmonėms prie šios būklės gali prisidėti alergija kvapiosioms medžiagoms, tačiau nebuvo įrodyta, kad būtent kvepalai ją sukelia.
Kvepalų kvapas gali būti problema ir sergantiems migrena
Kvepalai kai kuriems žmonėms gali tapti ir migrenos priepuolių dirgikliu.
Viename klinikiniame tyrime migrena sergantys žmonės kvepalus dažnai įvardijo kaip vieną iš kvapų, kurie, jų manymu, išprovokuodavo priepuolius.
Vis dėlto tyrimas buvo paremtas pačių pacientų prisiminimais, todėl negali tiksliai parodyti, kokiai daliai visų migrena sergančių žmonių kvepalai sukelia priepuolius ar įrodyti tiesioginio priežastinio ryšio.
Tai ar reikėtų nustoti purkšti kvepalus ant kaklo?
Remiantis šiuo metu turimais moksliniais duomenimis, daugumai žmonių nėra su skydliauke susijusios priežasties specialiai vengti purkšti kvepalus ant kaklo. Taip pat nėra įrodymų, kad kvepalų naudojimas sukeltų vėžį.
Tačiau jei užpurškus kvepalų oda ima deginti, niežėti, parausta ar atsiranda bėrimas, jų ant odos naudoti nebereikėtų. Jei reakcija nepraeina ar kartojasi, verta kreiptis į gydytoją.
Be to, užrašas „natūralūs“ nebūtinai reiškia, kad kvepalai bus švelnesni odai – alerginį kontaktinį dermatitą gali sukelti ir eteriniai aliejai. Lygiai taip pat žyma „be ftalatų“ savaime negarantuoja, kad konkretus produktas yra saugesnis.
Mokslininkams dar reikia daugiau tyrimų, kad būtų galima geriau įvertinti ilgalaikį ir pasikartojantį įvairių kvapiųjų medžiagų mišinių poveikį. Tačiau dabartiniai duomenys nerodo, kad kvepalų purškimas būtent ant kaklo suteiktų jų sudedamosioms medžiagoms kokį nors išskirtinį kelią į skydliaukę.
