Kamilė Lukauskytė
Iš vilnietės Julijos Bakkevold ne vienas galėtų pasimokyti drąsos žengiant link savos svajonės ir nesitaikstymo su tuo, kas širdžiai nemiela. Ji sugebėjo atsisakyti sėkmingo verslininkės darbo Lietuvoje ir persikėlusi į Norvegiją realizavo save vaikų darželio virtuvės šefės rolėje.
Julija pasidalijo savo istorija ir nurodė, kad svarbiausia gyvenime – ne pinigai, o gera savijauta ir mylintys žmonės aplinkui.
Atsisakė odontologijos studijų
Pradėjusi pasakoti apie savo laiką Lietuvoje, pašnekovė nurodė, kad jos gyvenimo kelias buvo gana vingiuotas.
Kadangi Julijos mama buvo odontologė, tėvai ragino dukrą pasirinkti odontologijos studijas. Vis tik po pusmečio studijų ji suprato, kad šie mokslai nėra skirti jai, tad savojo kelio ėmė ieškoti kitur.
„Kurį laiką dirbau įvairius darbus, kad galėčiau užsidirbti pragyvenimui: teko dirbti ir kosmetikos, ir juvelyrinių dirbinių parduotuvėse.
Vėliau įstojau į tuometinį Pedagogikos universitetą. Pasirinkau buities kultūros specialybę, kuri tais laikais rengė darbų mokytojus.
Universitetą baigiau, tačiau mokytoja taip ir nedirbau. Tuo metu man buvo svarbu turėti aukštąjį išsilavinimą, o ši studijų kryptis atrodė tinkamiausia“, – dalijosi ji.
Pradėjo užsiimti verslu
Visai netrukus po studijų baigimo pašnekovė pasuko verslo kryptimi. Link jos ją pastūmėjo verslininkė draugė, su kuria kartu važinėdavo į užsienį, pirkdavo didelius kiekius moteriškų drabužių ir juos parduodavo Lietuvoje, Gariūnų turguje.
Visai netrukus, verslui sėkmingai einantis, moterys atsidarė savo nuosavą parduotuvę Lenkijoje.
„Tuo metu visas gyvenimas sukosi apie darbą ir verslą. Jeigu gerai prisimenu, tai buvo maždaug 2000-2003 metais“, – pasakojo ji.
Julijai dirbti ir verslauti sekėsi labai neblogai – klientės noriai pirkdavo drabužius, užsidirbti tiek jai, tiek verslo partnerei pavykdavo.
Vis tik, pasak pašnekovės, širdyje ji visuomet juto vienišumo jausmą, nes visas laikas ir energija būdavo atiduodama verslui.
„Mano draugė buvo vyresnė, turėjo šeimą, o aš buvau jauna ir vieniša. Reikėjo labai daug dirbti, praktiškai visą save atiduoti verslui.
Pakaitomis gyvendavome Lenkijoje po dvi savaites. Partnerė dažnai būdavo ten su vyru, o aš važiuodavau viena. Tuo metu pradėjau galvoti, ar tikrai verta vien dėl pinigų gyventi tokį gyvenimą, kuris man neteikia džiaugsmo. Tiesą sakant, man tas darbas nepatiko“, – pasakojo Julija.
Išvykusi atostogų į Norvegiją sutiko meilę
Šiuo savo gyvenimo periodu Julija susirašė su savo sena bendraklase, kuri gyveno Norvegijoje, ir gavo pakvietimą savaitei ten paviešėti.
Pašnekovė pasakojo, kad maždaug 2006 metais ji išvyko pas ją apsilankyti, o kelionė pateikė Julijai malonią staigmeną – pažintį su būsimu vyru. Kai po savaitės moteris sugrįžo į Lietuvą, aiškiai suprato – jos gyvenimas keičiasi.
„Pamažu pradėjau tvarkyti savo verslo reikalus, uždarinėti veiklas, mažinti įsipareigojimus. Su būsimu vyru dar dvejus metus draugavome per atstumą, važinėjome vienas pas kitą, o 2008 metais galutinai persikėliau gyventi į Norvegiją“, – sakė ji.
Atvykusi gyventi į Norvegiją pašnekovė neslėpė, kad bene iškart ėmė mokytis norvegų kalbos. Tuo metu tai buvo būtina, nes nemokant kalbos ir tik kukliai kalbant angliškai reikėjo rasti išeičių, kaip įsilieti į darbo rinką.
Vis tik ji pasidžiaugė, kad pedagoginis išsilavinimas, kuris buvo įgytas Lietuvoje, Norvegijoje susilaukė pripažinimo ir visai netrukus Julija įsidarbino darželyje pedagoge.
„Norvegijoje pedagogų trūko, todėl įsidarbinti nebuvo sunku, tačiau netrukus supratau, kad šis darbas man netinka“, – sakė ji.
Darbas darželyje pradėjo slėgti
Nors darbo darželyje alternatyva ne vienam gali skambėti neprastai, vis tik Julija pasidalijo šio darbo užkulisiais.
Pasak pašnekovės, namuose ji pati su vyru augino du vaikus, o visos dienos metu rūpinosi mažyliais darželyje, tad atsakomybės, emocinio nuovargio ir streso jai buvo per daug.
„Nusprendžiau išbandyti darbą mokykloje, prailgintoje grupėje, kur vaikai buvo vyresni. Tikėjausi, kad bus lengviau, bet ir ten supratau tą patį dalyką: aš labai myliu vaikus, vaikai myli mane, tačiau pedagoginis darbas nėra mano pašaukimas“, – sakė ji.
Tad prasidėjus karui Ukrainoje Julija įsidarbino ukrainiečių pabėgėlių centre. Iš pradžių ji dirbo virtuvėje, vis tik, kadangi mokėjo rusų kalbą, gana greitai perėmė administracines pareigas.
Pašnekovė pasakojo, kad priimdavo atvykstančius žmones, padėdavo jiems apsigyventi, pildyti dokumentus, susigaudyti Norvegijos sistemoje.
„Tai buvo labai prasmingas darbas. Kiekviena diena buvo pilna žmonių istorijų, todėl jautėsi, kad tikrai gali padėti. Centre dirbau maždaug metus, iki kol jis buvo uždarytas“, – sakė ji.
Pavyko įsidarbinti darželio virtuvėje
Po centro uždarymo Julija vėl liko be darbo, tad ėmė svarstyti, ką norėtų veikti ir kaip save realizuoti. Pašnekovė nurodė, kad tuo metu parduotvėje kaip tik sutiko darželio, kuriame dirbo, vadovę.
„Ji paklausė, kaip man sekasi, klausė, ką manyčiau apie sugrįžimą į darželį. Pasakiau, kad ieškau darbo, tačiau į pedagogiką grįžti nebenoriu.
Tuomet ji pasiūlė išbandyti darželio virtuvės šefės darbą, nes jų ilgametė darbuotoja ruošėsi išeiti į pensiją. Man šis pasiūlymas iš karto pasirodė labai patrauklus.
Nuo vaikystės mėgau suktis virtuvėje, o dar dirbdama darželyje dažnai pagalvodavau, kad virtuvės darbuotojos darbas atrodo labai mielas: dirbi vaikų aplinkoje, rūpiniesi jais, bet nereikia tiesiogiai su jais dirbti“, – sakė ji.
Išbandžiusi savo jėgas, Julija šiame darbe tebedirba iki šiol. Ji dalijosi, kad negali atsidžiaugti, kaip jai pasisekė, kad tinkamu laiku atsidūrė tinkamoje vietoje.
Pasidomėjus, ar ją tenkina gaunamas atlygis, pašnekovė nurodė, kad nors versdamasi verslu uždirbdavo daugiau, vis tik dabartinis atlyginimas yra panašus į tą, kurį uždirbdavo dar dirbdama pedagoge.
Skirtumas tik tas, kad virtuvės šefe Julija dirba ne visą darbo dieną, tad dienos metu turi daugiau laisvo laiko, o atlyginimas pagal etatą yra mažesnis.
„Galėčiau dirbti visu etatu ir uždirbti daugiau, tačiau šiuo metu sąmoningai renkuosi geresnį gyvenimo balansą. Man patinka pasitikti vaikus, kurie sugrįžta iš mokyklos“, – šyptelėjo ji.
„Darbas turi teikti džiaugsmą“
Pokalbio pabaigoje Julija pabrėžė, kad nieko nėra blogiau už nemylimo ir nemėgstamo darbo dirbimą. Pasak jos, nors pedagoge darželyje dirbti sekėsi, vis tik kiekvieną rytą ji gailėdavo savęs.
„Vyras tuomet sakydavo, kad taip gyventi negalima, ir šiandien manau lygiai taip pat. Darbas turi teikti džiaugsmą.
Kai dirbi tai, kas patinka, tada ir sekasi geriau, ir atlyginimas nebėra vienintelis svarbus dalykas. Svarbiausia, kad ryte atsikeltum su gera nuotaika, norėtum eiti į darbą, o vakare grįžtum patenkinta tuo, ką darei“, – paaiškino ji.
