Lukas Starkus
Adolfas Večerskis – legendinis Lietuvos aktorius, sukūręs daugybę vaidmenų tiek teatre, tiek televizijoje. Šiandien, rugsėjo 4-ąją, jis švenčia savo 77-ąjį gimtadienį. Tiesa, jį minės kitaip – nors šventė su artimaisiais vyks, dalį dienos jis praleis ligoninėje.
Atvirame pokalbyje naujienų portalui tv3.lt Adolfas papasakojo apie ypatingos dienos planus, prisiminė įsimintiniausius savo vaidmenis, išdavė, kaip gyvena atsitraukęs nuo aktyvios sceninės veiklos bei paatviravo apie tai, ko labiausiai trokšta ateityje.
Gimtadienis ligoninėje ir dabartinis etapas
Paklaustas apie gimimo dienos planus, aktorius papasakojo, kodėl dalį dienos praleis ligoninėje.
„Rugsėjo 4 dieną būsiu Santarose. Ten man atliks širdies stimuliatoriaus, kurį įdėjo prieš kelis mėnesius, kontrolę.
Po to važiuosiu į restoraną ir su šeima paminėsime gimtadienį. Kadangi tai nėra jubiliejus ar kokia kita ypatinga sukaktis, gražiai, šeimyniškai paminėsiu ir būsiu labai laimingas“, – pasakojo jis.
Kalbėdamas apie dabartinį gyvenimo etapą, kuriame gyvena atsitraukęs nuo darbo, A. Večerskis atskleidė jaučiantis, kad dabar – jo laikas.
„Gyvenu gerai, bet negaliu tuo girtis. Viešpats mato – pasigirsi, dar nubaus. Sakyti, kad gyvenu blogai, irgi negaliu, nes parodys, ką iš tikrųjų reiškia gyventi blogai.
Bet dabar yra mano laikas. Leidžiu sau gyventi taip, kaip noriu. Leidžiu sau pamatyti tai, ko anksčiau negalėjau, nes reikėjo atiduoti jėgas kūrybai, darbui, šeimai. Dabar mano mergaitės užaugusios, turi savo šeimas. Yra anūkai, jau kita karta, kuri gyvena ne mano laiku – jie gyvena į priekį. Mūsų susitikimai galbūt fragmentiški, bet visa tai yra gyvenimo grožis.
Dabar galiu daryti tai, ko anksčiau negalėjau – sėdėti ir žiūrėti į besileidžiančią saulę, stebėti gamtą. Tai tokie malonumai, kurie reikalauja daugiau vidinio susitelkimo nei išorinio veiksmo“, – dėstė vyras.
Prisiminė serialą „Nekviesta meilė“
Neretai artėjantis gimtadienis tampa proga apmąstyti nueitą kelią. O pašnekovo kelias tiek teatro scenoje, tiek televizijoje – labai ilgas ir įsimintinas. Vienas labiausiai gerbėjų atmintyje įsirėžusių serialų, kuriuose vaidino ir A. Večerskis – „Nekviesta meilė“. Prisimindamas tuos laikus, aktorius neslėpė, kad Antano Barono vaidmuo buvo lyg jam specialiai skirtas.
„Tai tikrai buvo vienas stipresnių pirmųjų serialų, kuriame buvo surinkta labai galinga profesionalų komanda. Visa veikla ir pats darbas buvo tikrai įdomūs. Aš ten stengiausi padaryti viską, kad žiūrovas suprastų, apie ką kalbame, nes tai turbūt buvo vienas pirmųjų tokių pasakojimų apie mūsų laiką, mūsų žmones.
Kai man pasiūlė vaidmenį, supratau, kad jis yra mano. Atvirai sakau – man atrodė, kad jeigu atsisakysiu, viskas žlugs“, – neslėpė Adolfas.
Tiesa, vėliau jo personažą seriale ištiko liūdna lemtis. Tai, pasak pašnekovo, sukėlė didžiulę reakciją gerbėjų gretose.
„Po daugybės serijų mano personažą nužudė. Tai sukėlė labai įdomią žiūrovų reakciją. Televizijoje buvo užfiksuota, kad po to smarkiai krito žiūrimumas. Vėliau mane bandė tarsi atgaivinti kitame seriale, tačiau ten jau nebebuvau tas, kas buvau „Nekviestoje meilėje“, – dalijosi vyras.
Jaučia pagarbą kolegoms
Prie šio serialo, pelniusio lietuvių meilę, prisidėjo didelė profesionalų komandą, kuriems pagarbą Adolfas puoselėja iki šiol.
„Šis serialas mano gyvenime buvo darbas, pareikalavęs labai didelio atsidavimo. Prodiuseris Rolandas Skaisgirys sutiko su tuo, ko norėjau, ir leido man daryti tai, ką noriu. Pavyzdžiui, tekstą kartais kurdavau tiesiog vietoje, vaidindamas sceną.
Labai gerbiu Alvydą Šlepiką. Tuo metu jis buvo ir režisierius, ir scenaristas, kuris mane suprato. Jis buvo teatro, kuriam aš vadovavau, aktorius.
Moterys, su kuriomis teko vaidinti, tuo metu dar tik pradėjo savo didįjį kelią. Jeigu šiandien kalbėtume apie aktores, su kuriomis ten dirbau, galėtume pradėti nuo Larisos Kalpokaitės ar mano dukrą vaidinusios Ingos Jankauskaitės. Visi žmonės, su kuriais ten teko dirbti, kūrė savotišką vaidybos pilnatvę.
Viskas buvo daroma nuosekliai, o darbas iš visų reikalavo didelio atsidavimo. Todėl serialas ir sulaukė tokio atgarsio“, – pasakojo jis.
Vaidmenys, kurių pamiršti neįmanoma
Be šio serialo, aktorius turėjo dar daugybę vaidmenų. Vienas labiausiai įsiminusių jam pačiam – filme „Paskutinis barjeras“ įkūnytas Vabalo personažas.
„Aš pradėjau nuo stiprių vaidmenų. Esu suvaidinęs personažą Vabalą, kurį, manau, žino daugybė žmonių Lietuvoje. Tai buvo vienas pirmųjų daugiaserijinių televizijos filmų.
Jį kūrė televizijos režisierė Danutė Keturakytė. Nežinau, kodėl ji taip manimi pasitikėjo, bet buvo įsitikinusi, kad galiu tai padaryti. Mes net daug neaptarinėjome. Ji man pasakė: „Čia tau, tu vaidinsi.“ Perskaičiau ir atsakiau: „Čia man, aš vaidinsiu.“ Mes visiškai nesiginčijome – tiesiog darėme. Labai gerbiu šį žmogų, nes ji buvo viena iš tų, kurie televizijoje pradėjo kurti tokius darbus“, – kalbėjo Adolfas.
Dar vienas nepamirštamas personažas – Motiejus Sapiega spektaklyje „Žaldokynė“. Nors šį spektaklį vyras turėjo vaidinti su dubleriu, viskas pasisuko kita linkme.
„Vaidmuo, kuris mane lydėjo kone visą gyvenimą, buvo spektaklyje „Žaldokynė“. Buvo laikas, kai jį matė visi. Tai komedija, kuri buvo pastatyta dar man negimus, tačiau kurį laiką jos neleido rodyti dėl įvairių politinių motyvų.
Kai jau atėjau į teatrą, su spektakliu dirbo režisierė Kazimiera Kymantaitė. Iš pradžių lyg ir turėjome dubliuotis dviese, bet mano gyvenime dažnai nutikdavo taip: jeigu turėdavau dublerį, po kurio laiko likdavau vienas. Kažkodėl jie neatlaikydavo“, – juokėsi A. Večerskis.
1 vaidmens atsisakydavo visada
Nors jo įkūnyti personažai žiūrovų širdyje ir atmintyje gyvi iki šiol, ne vieno vaidmens aktorius atsisakė. Anot vyro, tai lėmė politiniai įsitikinimai.
„Televizija buvo mano pagrindinė dirva. Kine nusifilmavau daug, tačiau kai kurių pasiūlymų atsisakiau. Nevažiavau filmuotis į vadinamąją „didžiąją tėvynę“. Turėjau įvairių pasiūlymų, tačiau manęs tai netraukė. Mačiau, kas vyksta, kaip grįžta kiti aktoriai – palikę ten viską, ką uždirbo, kartais dar ir prasiskolinę. Manęs toks gyvenimas ir bendravimas netraukė, todėl nenorėjau.
Be to, dėl politinių priežasčių ne visada ir kviesdavo. Mano pažiūros ir šeimos istorija buvo tokios, kad tai tiesiog buvo nesuderinama su tuometine sovietine politine santvarka ir meile sovietų sąjungai bei komunizmui“, – teigė jis.
Nors blogiuko vaidmenų A. Večerskis specialiai nevengė – tėvynės išdaviko vaidinti niekada nesutikdavo, nepriklausomai dėl atlygio ar kitų veiksnių.
„Man pačiam, beje, buvo pasiūlytas vaidmuo filme, kuriame turėjau vaidinti Lietuvą išduodantį žmogų. Tai buvo smuklės šeimininkas, savotiškas bosas, kuris viską organizuoja, tačiau kartu yra išdavikas ir remia atėjūnus. Aš atsisakiau vaidinti, man tai buvo įžeidimas.
Manęs niekada nedomino pinigai. Nedomino ir buvimas su tam tikra žmonių grupe vien todėl, kad už tai kažką gauni. Turbūt buvau vienintelis teatro direktorius, kuris nepriklausė jokiai partijai. Visi stebėjosi, kaip taip galėjo būti“, – prisiminė A. Večerskis.
Svarbiausias dalykas karjeroje ir atpažįstamumas
Kaip bėgo metas, keitėsi vaidmenys ir spektakliai bei serialai, taip keitėsi ir žmonės aplink. Tiesa, svarbiausia legendiniam aktoriui buvo ne draugystės, o tikrasis menas, kurį kūrė.
„Aš esu Mergelė. O Mergelė yra tokia – jeigu žmogus man tampa nebepriimtinas, aš nebeieškau su juo jokių ryšių. Juos nutraukiu galutinai. Teatre, kaip ir televizijoje, žodis „draugai“ yra labai pavojingas, kai reikia dirbti. To negali būti. Mes ateiname dirbti ir kiekvienas turime atlikti savo darbą.
Todėl daug kur nėjau, daug ko nedariau. Ne todėl, kad būčiau labai protingas ar gudrus. Tiesiog mano gyvenimo siekiamybė buvo kurti meną, kuris būtų švarus, kad žmogus, atėjęs jo pamatyti, rastų bendrą kalbą su manimi, dramaturgija ir vaizdu. Tokie dalykai man svarbūs“, – pabrėžė menininkas.
Nors scenoje jo žiūrovai nematė jau seniai, vyras iki šiol išliko tuo, kurio tiesiog neįmanoma neatpažinti.
„Atėjo toks laikas, kai nelabai norisi žmonėms priminti, ką esu padaręs. Nueinu į turgų ir pasitikrinu. Visiems aktoriams sakydavau: „Nueikite į turgų. Turguje jums pasakys, ar esate ko nors verti, ar ne.“ Scenoje paskutinį kartą buvau gal prieš dešimt metų, o žmonės dar atpažįsta“, – šyptelėjo jis.
Linkėjimas sau ir Lietuvai
Pokalbio pabaigoje, paklaustas, ko sau palinkėtų artėjančio gimtadienio proga, apmąsčius gyvenimą ir jo vingius, A. Večerskis ilgai tylėjo ir mąstė. Vieną momentą žiūrėjo į dangų, kitą – šyptelėjo ir, regis, net šiek tiek susigraudino.
„Kadangi nesu medikas, sveikatos sau nelinkėsiu. Tegul medikai daro tai, ką reikia, nes bėgant laikui atsiranda problemų, kurias reikia spręsti, ir tai jau yra kitose rankose.
Pinigų irgi nelinkėsiu, nes išpažįstu japonišką sampratą: kuo mažiau turi, tuo mažiau rūpesčių. Kuo mažiau rūpesčių, tuo geriau miegi. Mano amžiuje išsimiegoti reiškia dar vieną dieną gauti dovanų.
Ko man reikia? Man reikia meilės, ramybės, kad mano šeimai viskas būtų gerai. Kad žmonėms, kurie su manimi bendrauja, nereikėtų vargti klausantis begalinių pasakojimų apie mano svarbą“, – sakė vyras,
Jis nepamiršo paminėti ir to, ką myli itin stipriai – Lietuvos.
„Dar norėčiau, kad Dievas Lietuvai duotų šiek tiek daugiau šiltų dienų. Dabar mane veža į Turkiją, Portugaliją, bet man ten sunku. Man čia gerai.
Noriu, kad mano kraštas ir visi jo žmonės nors truputį atsipalaiduotų nuo tos baisios įtampos. Noriu, kad mūsų valstybėje, pradedant nuo aukščiausių postų, atsirastų žmonių, kurie tikėtų vieta, kurioje gyvena. Žmonės visur vargsta, bet svarbiausia – meilė savo kraštui ir artimui.
Yra pasakyta: „Mylėk save ir tu mylėsi visus.“ Tad linkiu meilės sau ir jums“, – linkėjo Adolfas.
