Aidas Apalianskas
Iš pirmo žvilgsnio viskas atrodė kaip dar vienas aukščiausio lygio diplomatinis susitikimas.
Kremlius.
Ilgas stalas.
Mandagūs pasisveikinimai.
Kalbos apie taiką.
JAV prezidento Donaldo Trumpo pasiuntiniai Steve’as Witkoffas ir Jaredas Kushneris atvyko į Maskvą ieškoti kelio, kuris galėtų priartinti karo Ukrainoje pabaigą.
Tačiau ekspertai atkreipė dėmesį ne vien į tai, kas buvo pasakyta.
Jiems užkliuvo ir tai, kaip ši diplomatinė misija galėjo atrodyti iš Vladimiro Putino pusės.
Ir vienas vertinimas nuskambėjo ypač aštriai.
Esą Putinas prieš save galėjo matyti ne žmogų, atvykusį diktuoti sąlygų.
Jis galėjo matyti žmogų, kuriam susitarimo reikia labiau nei jam pačiam.
Jeigu Maskva iš tiesų taip vertina situaciją, tai gali paaiškinti, kodėl po tiek derybų Rusijos reikalavimai ne švelnėja, o išlieka itin griežti.
Į Maskvą atvyko su viena svarbia misija
Steve’as Witkoffas jau ne pirmą kartą tapo vienu svarbiausių Trumpo žmonių derybose su Kremliumi.
Šį kartą kartu su juo atvyko ir Jaredas Kushneris.
Tikslas aiškus – išsiaiškinti, ar įmanoma rasti formulę, kuri leistų pajudėti link karo pabaigos.
Prieš kelionę pats Trumpas leido suprasti, kad Vašingtonas turi naujų idėjų.
Todėl dėmesys buvo milžiniškas.
Gal šį kartą įvyks lūžis?
Gal Putinas sutiks nusileisti?
Gal pagaliau atsiras kompromisas?
Tačiau daugiau nei tris valandas trukusiam susitikimui pasibaigus svarbiausios žinios taip ir nebuvo.
Proveržis nepaskelbtas.
Tačiau viena akimirka patraukė dėmesį
Viešai paskelbtuose susitikimo vaizduose vyravo draugiškas tonas.
Witkoffas dėkojo Putinui už priėmimą.
Rusijos prezidentas savo ruožtu kalbėjo apie pasitikėjimą JAV tarpininkais.
Diplomatijoje tokie žodžiai nėra neįprasti.
Tačiau ekspertams svarbus kitas klausimas.
Kas šiame kambaryje jautė didesnį spaudimą pasiekti rezultatą?
Trumpas ne kartą demonstravo norą kuo greičiau pasiekti susitarimą dėl karo Ukrainoje.
Jo administracijos pasiuntiniai jau daug kartų kalbėjosi su Rusijos atstovais.
Tačiau karas tęsiasi.
O pagrindiniai nesutarimai liko.
Štai kur Putinas gali matyti pranašumą
Jeigu viena pusė labai nori susitarimo, o kita mano galinti laukti, derybų dinamika pasikeičia.
Būtent tokį pavojų įžvelgia dalis Vakarų ekspertų.
Jų vertinimu, Putinas gali manyti, kad laikas spaudžia ne jį, o Trumpą.
JAV prezidentas nori parodyti rezultatą.
Kremlius tuo metu gali tikėtis, kad situacija ateityje jam taps dar palankesnė.
Ir tuomet atsiranda labai paprasta derybinė logika.
Kodėl nusileisti šiandien, jeigu manai, kad rytoj gali gauti daugiau?
Buvęs CŽA pareigūnas atkreipė dėmesį į kitą problemą
Buvęs ilgametis CŽA pareigūnas Ralphas Goffas, vertindamas JAV diplomatinius bandymus, neseniai pažymėjo, kad Witkoffo ir Kushnerio derybų kanalas iki šiol nedavė didelio rezultato.
Jo vertinimu, Vašingtonas todėl ieško ir kitų kelių kalbėtis su Maskva.
Vienas tokių buvo CŽA direktoriaus Johno Ratcliffe’o rugpjūčio vizitas į Rusiją.
Goffas šią praktiką vadina „žvalgybos diplomatija“.
Tačiau jis atkreipė dėmesį ir į nemalonią paralelę.
Prieš 2022 metų plataus masto invaziją tuometinis CŽA direktorius Williamas Burnsas taip pat vyko į Maskvą perspėti Rusijos.
Tai invazijos nesustabdė.
Todėl vien aukšto rango amerikiečio pasirodymas Kremliuje dar nereiškia, kad Maskva ketina keisti savo planus.
Ir tada pasirodė dar viena svarbi detalė
Prieš naujausias derybas pasirodė informacija, kad Maskvoje lūkesčiai dėl Witkoffo ir Kushnerio vizito buvo nedideli.
Kremliui artimų šaltinių teigimu, ankstesnės jų kelionės reikšmingo progreso neatnešė.
Dar svarbiau – Rusijos vadovybė, kaip pranešama, mano turinti pranašumą ir dėl to nemato priežasties švelninti pagrindinių reikalavimų.
Tai iš esmės pakeičia derybų paveikslą.
Vašingtonas bando rasti kompromisą.
O Maskva gali manyti, kad kompromiso jai kol kas tiesiog nereikia.
Teritorijos išlieka milžiniška kliūtis
Vienas sunkiausių klausimų – Ukrainos teritorijos.
Maskvos ir Kyjivo pozicijos čia išlieka labai nutolusios.
Rusija siekia jai palankaus teritorinio sprendimo.
Ukraina atsisako savo kontroliuojamas teritorijas tiesiog perduoti Maskvai.
Prie to prisideda būsimos Ukrainos saugumo garantijos.
Kyjivui svarbu, kad bet koks susitarimas netaptų tik pauze iki naujo karo.
Todėl vien frazė „baigti karą“ slepia milžinišką problemą.
Abi pusės visiškai skirtingai įsivaizduoja, kaip ta pabaiga turėtų atrodyti.
Amerikiečiai iš Maskvos išvyko į Kyjivą
Po derybų su Putinu Witkoffo ir Kushnerio misija nesibaigė.
JAV pasiuntiniai išvyko kalbėtis su Ukrainos vadovybe.
Tai svarbus žingsnis.
Amerikiečiai dabar gali tiesiogiai palyginti, ką siūlo Maskva ir ką pasirengęs priimti Kyjivas.
Tačiau būtent čia gali paaiškėti tikrasis atstumas tarp abiejų pozicijų.
Jeigu jis per didelis, net asmeninis Trumpo ir Putino susitikimas savaime problemos neišspręstų.
Todėl „silpnumo“ klausimas yra svarbesnis, nei atrodo
Žinoma, niekas už Kremliaus ribų negali tiksliai žinoti, ką Putinas iš tiesų galvojo žiūrėdamas į Witkoffą.
Teiginys, kad jis JAV pasiuntinyje matė „silpną“ ar „beviltišką“ žmogų, yra eksperto interpretacija, o ne nustatytas faktas.
Tačiau pats klausimas apie derybinę poziciją yra realus.
Diplomatijoje svarbu ne tik tai, ko nori.
Svarbu ir tai, ar kita pusė tiki, kad gali tave priversti nusileisti.
Jeigu Kremlius mano, kad Trumpui susitarimo reikia labiau nei Putinui, Maskva gali dar ilgiau laikytis maksimalių reikalavimų.
Ir tada išryškėja didžiausias Trumpo galvosūkis
Norint pasiekti susitarimą, neužtenka įtikinti Ukrainą derėtis.
Reikia įtikinti ir Putiną, kad tęsti karą jam kainuos daugiau nei ieškoti kompromiso.
Kol kas ekspertų vertinimai rodo, kad Maskva gali būti įsitikinusi priešingai.
Putinas mano galintis laukti.
Trumpas nori rezultato.
Ukraina nenori susitarimo, kuris paliktų ją pažeidžiamą.
O Europa baiminasi, kad blogas susitarimas gali tapti ne karo pabaiga, o tik pertrauka.
Todėl po visų susitikimų, skrydžių į Maskvą ir valandų už uždarų durų lieka vienas klausimas.
Kas pirmas patikės, kad nebegali sau leisti laukti?
Nes būtent tada, o ne per dar vieną gražią nuotrauką Kremliuje, gali prasidėti tikrosios derybos.
