Kamilė Lukauskytė
Lietuvos kultūros ir akademinę bendruomenę pasiekė skaudi žinia – eidamas 86-uosius metus mirė literatūrologas, literatūros kritikas, pedagogas, profesorius Petras Bražėnas. Jo mirtis sukrėtė ne tik kolegas, bet ir daugybę buvusių studentų, kuriems jis buvo mokytojas, autoritetas ir žmogus, skatinęs nebijoti mąstyti savarankiškai.
Apie iškilaus humanitaro netektį pranešė Lietuvos rašytojų sąjunga. Netrukus pasirodė ir jautrūs atsisveikinimo žodžiai, atskleidžiantys, kokį pėdsaką P. Bražėnas paliko jį pažinojusių žmonių gyvenime.
„Paliko ryškų pėdsaką“
Poetas, tarpdisciplininių menų kūrėjas ir lektorius Julius Žėkas prisiminė P. Bražėną kaip žmogų, kuris mokėjo būti šalia jaunų žmonių jų svarbiausiais gyvenimo etapais.
J. Žėkas pasakojo, kad tuo metu, kai P. Bražėnas buvo Lituanistikos fakulteto dekanas, jis pats buvo jo studentas. Kartu su kitais studentais kūrė lituanistų savivaldą, leido laikraštį „Žosmė“, organizavo renginius ir kūrė naujas tradicijas.
Anot J. Žėko, visose šiose jaunatviškose iniciatyvose dekanas buvo šalia – patardavo, padrąsindavo ir leisdavo studentams patikėti, kad jų idėjos yra svarbios.
„Su giliu liūdesiu atsisveikinu su Petru Bražėnu – iškiliu literatūrologu, pedagogu, Žmogumi, kurio buvimas paliko ryškų pėdsaką ne vieno iš mūsų gyvenime“, – rašė J. Žėkas.
Jaunam poetui jis nepagailėjo kritikos
J. Žėko prisiminimuose išliko ir vienas ypatingas epizodas.
Būdamas studentas jis P. Bražėnui nunešė savo poezijos tekstų. Profesorius juos ne tik perskaitė, bet ir išsamiai išanalizavo.
Kritika jaunam kūrėjui nebuvo lengva, tačiau P. Bražėnas, pasak J. Žėko, mokėjo pasakyti tai, ką reikėjo išgirsti.
Profesoriaus žodžiai apie tai, kad jeigu po tokios kritikos žmogus vis tiek toliau rašo, vadinasi, jis iš tiesų turi rašyti, J. Žėkui liko vienu ryškiausių prisiminimų apie savo mokytoją.
Tai, anot jo, puikiai atspindėjo P. Bražėno charakterį – reiklumą, sąžiningumą, dėmesingumą ir kartu žmogiškumą.
Išugdė ne vieną lituanistų ir mokytojų kartą
P. Bražėno profesinis kelias buvo glaudžiai susijęs su Lietuvos švietimu ir literatūros mokslu.
Jis gimė 1941 metų sausio 1 dieną Mažeikiuose, Molėtų rajone. Baigęs Molėtų vidurinę mokyklą, kurį laiką dirbo akmenskaldžiu ir kultūros namų direktoriumi. Vėliau Vilniaus universitete studijavo lituanistiką, o iki 1970 metų mokytojavo Molėtuose. 1978 metais apgynė filologijos mokslų kandidato, dabar prilyginamo humanitarinių mokslų daktaro, disertaciją.
Nuo 1990 metų iki 2013-ųjų jis dėstė Vilniaus pedagoginiame universitete, vėliau tapusiame Lietuvos edukologijos universitetu.
1992 metais P. Bražėnas tapo Lituanistikos fakulteto dekanu. Jis taip pat buvo Lietuvių literatūros katedros profesorius ir universiteto senato narys.
Per savo akademinę karjerą profesorius išugdė daugybę lituanistų bei mokytojų, o jo pedagoginis darbas buvo neatsiejamas nuo reiklumo, akademinės išminties ir pagarbos studentui.
Vienas autoritetingiausių lietuvių prozos tyrinėtojų
P. Bražėnas buvo svarbus ne tik kaip pedagogas. Jo darbai reikšmingi ir Lietuvos literatūros mokslui bei kritikai.
Kritikos straipsnius ir recenzijas spaudoje jis pradėjo skelbti dar 1971 metais. Ilgainiui tapo vienu autoritetingiausių XX amžiaus antrosios pusės ir šiuolaikinės lietuvių prozos tyrinėtojų bei vertintojų.
J. Žėkas pabrėžė, kad P. Bražėnas gebėjo į literatūrą pažvelgti ne vien kaip į akademinio tyrimo objektą. Jo dėka daugelio lietuvių literatūros autorių kūryba studentams ir kolegoms atsiskleisdavo naujai – gyviau, giliau ir asmeniškiau.
Į P. Bražėno netektį reagavo šalies vadovai
Profesoriaus mirtis sulaukė ir šalies vadovų užuojautos. Prezidentas Gitanas Nausėda pabrėžė P. Bražėno indėlį į Lietuvos humanitarinę kultūrą, literatūros tyrinėjimą ir pagarbos gimtajam žodžiui ugdymą.
Lietuvos rašytojų sąjunga P. Bražėną prisiminė kaip ilgametį savo narį, atsidavusį literatūrai ir kolegoms. Organizacija pabrėžė jo, kaip kritiko, mokslininko ir pedagogo, svarbą Lietuvos kultūriniame gyvenime.
„Tegul Jo žodis lieka gyvas mūsų atmintyje“
P. Bražėno mokiniai ir kolegos šiandien atsisveikina su žmogumi, kurio darbai neapsiribojo vien akademinėmis publikacijomis ar paskaitomis.
Jo palikimas – tai ir išugdytos kartos, ir literatūros tyrimai, ir mokinių prisiminimai apie reiklią, tačiau kartu palaikančią asmenybę.
J. Žėkas savo atsisveikinimą užbaigė mintimi, kuri bene geriausiai apibendrina P. Bražėno reikšmę jo mokiniams: jis buvo mokytojas, mokęs ne tik literatūros, bet ir įsiklausyti, abejoti, priimti konstruktyvią kritiką bei neatsisakyti tuo, kuo tiki.
„Tegul Jo žodis lieka gyvas mūsų atmintyje“, – atsisveikindamas su profesoriumi rašė J. Žėkas.
