Kamilė Lukauskytė
Lietuvoje vis garsiau kalbama apie tai, kaip ligoninės turėtų veikti karo ar kitos didelės krizės atveju. Paaiškėjo, kad dalis svarbiausių šalies gydymo įstaigų dabartinėmis sąlygomis nėra pritaikytos darbui ekstremaliomis aplinkybėmis.
Vilniaus ir Kauno klinikos jau dėlioja konkrečius planus. Numatyta ne tik pritaikyti esamas požemines patalpas, bet ir statyti naujus pastatus, kuriuose taikos metu vyktų įprastas darbas, o krizės atveju jie galėtų būti paversti ligoninėmis.
Tam Vyriausybė ketina skirti apie 300 mln. eurų.
Dabartiniai ligoninių rūsiai karo ligoninėms netinka
Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje yra didelių požeminių patalpų, tačiau vien turėti rūsį neužtenka.
Ligoninės direktorė Jelena Kutkauskienė teigia, kad dabartinė infrastruktūra nėra pritaikyta pacientams gydyti. Reikėtų įrengti elektros, vėdinimo, kondicionavimo sistemas, medicininių dujų tiekimą ir kitą būtiną įrangą.
Todėl paprasčiausias senųjų rūsių pritaikymas būtų pernelyg brangus ir neracionalus.
Tai reiškia, kad ekstremalios situacijos atveju vien slėptuvių neužtektų. Reikėtų vietų, kur pacientams būtų galima atlikti operacijas, suteikti intensyvią pagalbą ir užtikrinti gydymą net tada, kai įprastinė ligoninės infrastruktūra būtų pažeista.
Santaros klinikos planuoja šimtus saugių lovų
Santaros klinikos jau turi planą, kaip išplėsti apsaugotą infrastruktūrą.
Po naujausiu Vaikų ligoninės korpusu esančios požeminės patalpos užima apie 1,5 tūkst. kvadratinių metrų. Dalį jų būtų galima pritaikyti pacientams gydyti.
Tačiau vien šių patalpų nepakaktų.
Todėl klinikos planuoja įrengti požemines jungtis, kurios sujungtų esamą infrastruktūrą. Įgyvendinus pirmąjį etapą, apsaugotoje erdvėje galėtų atsirasti maždaug 400–500 lovų.
Ilgalaikis tikslas dar didesnis – apsaugotoje infrastruktūroje planuojama turėti iki 1 tūkst. lovų ir 10 operacinių.
Atsirastų ir specialus pastatas
Santaros klinikos planuoja neapsiriboti vien požeminėmis patalpomis.
Ligoninės teritorijoje numatoma statyti išoriniams pažeidimams atsparesnį trijų aukštų pastatą su rūsiu. Taikos metu jis turėtų atlikti įprastą medicininę funkciją, tačiau ekstremalios situacijos atveju galėtų būti naudojamas kaip chirurginis korpusas.
Toks principas leidžia vieną infrastruktūrą naudoti dviem tikslais: kasdieniam pacientų gydymui ir pasirengimui galimai krizei.
Lazdynų ligoninėje po žeme – operacinės
Pokyčiai planuojami ir Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje, dažnai vadinamoje Lazdynų ligonine.
Čia planuojamas naujas penkių aukštų pastatas, kurio antžeminės dalies plotas siektų apie 10 tūkst. kvadratinių metrų. Tačiau svarbiausia jo dalis būtų po žeme.
Numatyti du požeminiai aukštai, kurie įprastomis sąlygomis būtų naudojami automobiliams statyti. Krizės atveju šias erdves būtų galima transformuoti į požeminę ligoninę.
Vien joje būtų numatyta apie 280 lovų ir keturios operacinės.
Antžeminėje pastato dalyje taip pat planuojama įrengti sudėtingą diagnostikos įrangą – radiologijos aparatus, magnetinio rezonanso ir kitą medicinos techniką.
Dar viename dvigubos paskirties objekte ekstremalios situacijos metu galėtų būti įrengta apie 450 lovų.
Kauno klinikos planuoja dar didesnį mastą
Ambicingų planų turi ir Kauno klinikos.
Čia pirmiausia planuojama statyti požeminę automobilių aikštelę, kuri įprastomis sąlygomis būtų naudojama kaip parkingas. Tačiau karo ar kitos ekstremalios situacijos metu ją būtų galima greitai pritaikyti pacientams gydyti.
Kitas svarbus projektas – naujas chirurginis korpusas.
Kauno klinikos siekia, kad po žeme būtų galima sutalpinti maždaug pusę taikos metu naudojamų lovų. Pagal dabartinius planus tai galėtų reikšti 600–800 požeminių lovų ir 20–25 operacines.
Tam numatoma šimtai milijonų eurų
Vyriausybė planuoja ligoninių pritaikymui karo sąlygoms skirti apie 300 mln. eurų, tikėtina, iš Gynybos fondo. Prie projektų finansavimo taip pat turėtų prisidėti pačios gydymo įstaigos.
Vis dėlto tai nėra darbai, kuriuos būtų galima atlikti per kelis mėnesius.
Skaičiuojama, kad naujų Santaros, Kauno klinikų ir Lazdynų ligoninės objektų statybos galėtų užtrukti apie ketverius metus.
Sveikatos apsaugos ministras Linas Kukuraitis teigia, kad per pastaruosius metus jau parengtas nacionalinis planas, numatantis, kurios ligoninės taptų pagrindinėmis ir kokius vaidmenis atliktų krizės metu. Tačiau dabar prie planų bandoma pridėti ir realią infrastruktūrą bei finansavimą.
Ligoninė turėtų veikti net per krizę
Tokie projektai skirti ne vien galimam karui. Požeminė ir nuo išorinių grėsmių apsaugota infrastruktūra būtų aktuali ir kitų ekstremalių situacijų metu.
Pagrindinė idėja – ligoninė neturėtų nustoti veikti tada, kai įprastos sąlygos tampa neįmanomos.
Jeigu būtų pažeisti elektros, vandens, ryšių ar kiti infrastruktūros objektai, apsaugotose erdvėse turėtų būti galima tęsti gydymą, atlikti operacijas ir priimti didelį skaičių nukentėjusiųjų.
Lietuvoje tam dar tik ruošiamasi. Tačiau dabar jau aišku, kad vien turėti ligoninės pastatą nepakanka – krizės atveju gyvybiškai svarbu turėti vietą, kurioje medikai galėtų dirbti net tada, kai virš galvos vyktų karas.
