Kamilė Lukauskytė
Sąmokslo teorijos Lietuvoje nėra vien interneto paraščių reiškinys. Jos gali tapti rimta visuomenės problema, ypač tada, kai įsitraukia politika ir žmonės pradeda tikėti, kad už svarbiausių šalies įvykių slypi slapta grupė, valdanti viską iš užkulisių.
Vienas iš tokių pavyzdžių – teiginys, kad Lietuvą nuo nepriklausomybės atkūrimo esą valdo vadinamasis „Landsbergių klanas“.
Tačiau ekspertai pabrėžia: tai yra sąmokslo teorijos pavyzdys, o ne nustatytas faktas.
Teorija, kurią palaiko reikšminga dalis žmonių
TV3 laidoje „Dienos pjūvis“ apie sąmokslo teorijas diskutavo filosofas ir jų tyrinėtojas Alfredas Buiko bei politologas Ainius Lašas.
Pasak Lašo, atliktose apklausose buvo klausiama, ar žmonės pritaria teiginiui, kad Lietuvą nuo nepriklausomybės pradžios iki šiol valdo „Landsbergių klanas“.
Kai Gabrielius Landsbergis buvo užsienio reikalų ministras, o konservatoriai buvo valdžioje, pritarimas tokiam teiginiui buvo didesnis.
Vėliau, konservatoriams pasitraukus iš valdžios, šis skaičius sumažėjo, tačiau, pasak politologo, apie 30 proc. žmonių vis dar linkę pritarti arba pritaria tokiam teiginiui.
Kodėl žmonės ima tikėti sąmokslais?
Pasak A. Buiko, sąmokslo teorijos paprastai aiškina svarbius įvykius slapta veikiančių žmonių ar grupių veiksmais.
Problema ta, kad tokias teorijas labai sunku patikrinti. Jeigu tariamas sąmokslas esą yra slaptas, jo šalininkai gali beveik bet kokį įrodymų trūkumą paaiškinti tuo, kad „viskas yra slepiama“.
Todėl sąmokslo teorijos gali tapti savotiška uždara įsitikinimų sistema.
Dar viena problema – žmonės dažnai lengvai atpažįsta sąmokslo teorijas, kuriomis tiki jų politiniai oponentai, tačiau daug sunkiau kritiškai vertina panašius teiginius, kuriems patys pritaria.
Ne visos teorijos atrodo pavojingos
Ekspertai atkreipė dėmesį, kad sąmokslo teorijos gali būti labai skirtingos.
Pavyzdžiui, įvairūs pasakojimai apie ateivius, NSO ar JAV 51-ąją zoną daugeliu atvejų gali likti pramoginio pobūdžio įsitikinimais.
Tačiau situacija tampa gerokai pavojingesnė, kai tokios teorijos susiejamos su realiais politiniais įvykiais ir žmonės pradeda manyti, kad būtina imtis veiksmų prieš tariamus sąmokslininkus.
Nuo interneto teorijų iki realaus smurto
Kaip vieną ryškiausių pavyzdžių A. Buiko pateikė JAV išplitusią „Pizzagate“ teoriją.
Jos šalininkai melagingai tvirtino, kad Vašingtone esančioje picerijoje veikia slapta vaikų išnaudojimo schema.
Ši teorija turėjo realių pasekmių – į piceriją atėjęs žmogus buvo ginkluotas ir paleido šūvius į lubas, siekdamas pats patikrinti internete skleistus teiginius.
Ekspertai būtent tokiais pavyzdžiais iliustruoja, kodėl politizuotos sąmokslo teorijos gali tapti pavojingos.
Lietuviai – ne išimtis
A. Lašo teigimu, Lietuvoje polinkis tikėti įvairiomis sąmokslo teorijomis yra kiek didesnis nei Vakarų Europoje, tačiau panašus į kitų Rytų Europos valstybių lygį.
Tyrimuose buvo vertinami ne tik politiniai pasakojimai.
Žmonių buvo klausiama ir apie įvairias su COVID-19, pasaulio kontrole bei kitomis temomis susijusias teorijas.
Kai kurioms iš jų pritariančių žmonių dalis siekė maždaug 15–20 proc.
Kodėl tai tampa politine problema?
Sąmokslo teorija pati savaime dar nereiškia, kad žmogus imsis kokių nors veiksmų.
Tačiau ekspertai perspėja, kad nuolatinis įsitikinimas, jog šalį slapta valdo tam tikra grupė, gali didinti nepasitikėjimą institucijomis, politika ir demokratiniais procesais.
Ypač pavojinga tampa tada, kai politinis oponentas nebevertinamas kaip kitos nuomonės žmogus, o pradedamas laikyti slapto plano dalyviu.
Tokiu atveju diskusija apie konkrečius sprendimus gali virsti kova su tariamu priešu.
„Landsbergių klanas“ – tik vienas iš pavyzdžių
Diskusijoje pabrėžta, kad sąmokslo teorijos nėra vienos politinės stovyklos problema.
Jos gali atsirasti įvairiose visuomenės grupėse ir būti nukreiptos prieš visiškai skirtingus žmones ar organizacijas.
Todėl svarbiausia – ne aklai priimti patinkančią versiją, o tikrinti šaltinius, vertinti įrodymus ir atskirti politinę nuomonę nuo fakto.
Ekspertų perspėjimas paprastas: sąmokslo teorijos gali atrodyti nekaltos, kol jos nepradeda daryti realios įtakos žmonių sprendimams ir elgesiui.
