Kamilė Lukauskytė
Lietuvoje įsibėgėja diskusija, galinti iš esmės pakeisti tai, kaip visuomenė sužinotų apie už seksualinius nusikaltimus prieš vaikus nuteistus žmones. Seime svarstoma galimybė sukurti viešai prieinamą seksualinių nusikaltėlių registrą, tačiau jau dabar aišku, kad šis sumanymas sulaukia ne tik palaikymo, bet ir aštrios kritikos.
Vienas garsiausių pasisakymų nuskambėjo iš Eugenijaus Gentvilo. Politikas viešo registro idėją įvertino itin skeptiškai ir pareiškė, kad toks sprendimas gali būti labiau politinis gestas visuomenei nei reali priemonė, padėsianti apsaugoti vaikus.
Tuo metu projekto iniciatoriai laikosi priešingos pozicijos. Jų teigimu, viešumas gali tapti papildomu stabdžiu žmonėms, svarstantiems daryti tokius nusikaltimus.
Seimas jau žengė pirmą žingsnį
Diskusija apie registrą nėra vien politinis svarstymas – įstatymo pataisos jau pasiekė Seimo salę.
Rugsėjo 10 dieną parlamentarai po pateikimo pritarė projektui, kuriuo siūloma sukurti viešą asmenų, nuteistų už nusikalstamas veikas prieš vaikus, sąrašą. Už tokį sprendimą balsavo net 98 Seimo nariai, vienas buvo prieš, o susilaikiusių nebuvo.
Pagal siūlomą modelį internete būtų galima rasti tam tikrą informaciją apie nuteistus asmenis: vardą, pavardę, gimimo metus, savivaldybę, kurioje žmogus gyvena arba teisėtai būna, taip pat apkaltinamojo nuosprendžio įsiteisėjimo datą. Sąrašas būtų prieinamas visiems, be būtinybės registruotis.
Tai reikštų reikšmingą pokytį dabartinėje sistemoje.
Tačiau Gentvilas mato visai kitą problemą
Nors viešas registras visuomenei gali skambėti kaip paprastas ir aiškus sprendimas – paviešinti pavojingus asmenis ir taip apsaugoti vaikus – Eugenijus Gentvilas kelia klausimą, ar toks mechanizmas iš tikrųjų išspręs problemą.
Politiko kritika iš esmės remiasi tuo, kad visuomenei pateikiamas lengvai suprantamas sprendimas, tačiau neaišku, ar jis pašalins tikrąsias priežastis, dėl kurių seksualiniai nusikaltimai prieš vaikus apskritai įvyksta.
Būtent todėl jo pavartotas apibūdinimas apie „akių dūmimą“ yra toks aštrus.
Jo pozicija verčia klausti: ar politikams neužtenka parodyti visuomenei, kad „kažkas daroma“, o kur kas sudėtingesni prevencijos, kontrolės, švietimo ir institucijų darbo klausimai lieka nuošalyje?
Iniciatoriai tikina, kad viešumas gali veikti kaip papildoma bausmė
Viešo registro šalininkai problemą mato kitaip.
Jų argumentas paprastas – žmogus, kuris jau atliko bausmę, žinodamas, kad jo nusikaltimas ir tapatybė tam tikrą laiką bus prieinami visuomenei, gali būti labiau linkęs susilaikyti nuo naujų nusikaltimų.
Seimo pirmininkas Juozas Olekas pristatydamas projektą teigė, kad be įstatymuose nustatytos bausmės tam tikras viešumo laikotarpis galėtų tapti papildomu veiksniu, atgrasančiu nuo tokių nusikaltimų.
Tačiau čia ir prasideda sudėtingiausia diskusijos dalis.
Ar viešumas iš tikrųjų atgraso nuo nusikaltimo?
O gal žmogus, kuris ryžtasi tokiam nusikaltimui, apskritai negalvoja apie ilgalaikes teisines ar socialines pasekmes?
Lietuva žvalgosi ir į kaimynų patirtį
Viešo registro idėja Lietuvoje neatsirado tuščioje vietoje.
Politikai ir visuomenė jau buvo atkreipę dėmesį į Lenkijoje veikiančią sistemą, kurioje viešinami seksualinius nusikaltimus padarę asmenys. Ten visuomenei prieinama gerokai daugiau informacijos apie kai kuriuos seksualinius nusikaltėlius.
Tačiau ekspertai perspėja, kad vien pavardžių paskelbimas internete savaime nėra stebuklingas sprendimas.
Norint realiai apsaugoti vaikus, būtina kalbėti ir apie tai, kaip atpažįstami galimi nusikaltimai, kaip reaguoja mokyklos, socialinės tarnybos, policija, medikai ir artimieji.
Kitaip tariant, registras gali būti viena dėlionės dalis, tačiau nebūtinai visa dėlionė.
Kodėl ši diskusija tapo tokia jautri?
Pastaruoju metu Lietuvoje nuskambėjo keli rezonansiniai seksualinių nusikaltimų prieš vaikus atvejai. Būtent jų fone politinės diskusijos dėl vaikų saugumo tapo gerokai intensyvesnės. Institucijos svarsto ne tik viešo registro galimybę, bet ir kitus veiksmus – visuomenės švietimą, Baudžiamojo kodekso pakeitimus bei kitas prevencines priemones.
Tai reiškia, kad viešo registro klausimas yra tik dalis daug didesnės problemos.
Ir būtent čia Eugenijaus Gentvilo kritika įgauna platesnę prasmę.
Net jeigu registras būtų sukurtas, visuomenė turės atsakyti į kur kas sunkesnį klausimą: ką daryti, kad nusikaltimai apskritai neįvyktų?
Pavardės internete – ar to pakaks?
Pagrindinis projekto tikslas yra apsaugoti vaikus, tačiau diskusijoje atsiranda ir kita pusė – kaip užtikrinti, kad viešas registras nepavirstų savotišku internetiniu „gėdos sąrašu“.
Čia svarbios ir teisinės ribos.
Viešinami būtų asmenys, kurių kaltė jau nustatyta teismo nuosprendžiu, tačiau visuomenė vis tiek turėtų aiškiai suprasti, už kokius nusikaltimus žmogus nuteistas, kiek laiko informacija bus vieša ir kokios būtų tokio viešinimo taisyklės.
Politikai taip pat turės apsispręsti, kiek informacijos iš tikrųjų reikia skelbti.
Ar pakanka vardo ir pavardės? Ar būtina nurodyti gyvenamąją savivaldybę? Ar reikalinga nuotrauka? Kiek metų žmogus turėtų išlikti registre?
Nuo šių detalių priklausys, ar sistema taps praktine prevencijos priemone, ar tiesiog dar vienu viešai prieinamu sąrašu.
Ginčas tik prasideda
Nors Seimas jau pritarė projektui po pateikimo, tai dar nėra galutinė įstatymo priėmimo stadija. Pataisos bus toliau svarstomos, todėl galutinis modelis gali keistis.
Tačiau politinė žinutė jau aiški – vaikų saugumo tema Lietuvoje tampa viena iš sričių, kurioje politikai ieško griežtesnių priemonių.
Vieni mano, kad viešumas gali padėti užkirsti kelią naujiems nusikaltimams.
Kiti baiminasi, kad visuomenei pasiūlomas paprastas, emociškai patrauklus sprendimas, kuris nebūtinai išspręs tikrąją problemą.
Todėl Eugenijaus Gentvilo žodžiai apie „akių dūmimą“ gali tapti vienu ryškiausių šios diskusijos akcentų.
Galutinis klausimas vis dėlto lieka ne apie politikus.
Ar viešas registras iš tiesų padarys Lietuvos vaikus saugesnius?
Atsakymo į šį klausimą vien pavardžių sąrašas internete negarantuoja. Ir būtent todėl artėjantis pataisų svarstymas gali būti gerokai svarbesnis, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.
