Kamilė Lukauskytė
Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Zigmas Vaišvila naujausiame komentare kritikuoja šalies valdžios požiūrį į saugumą, NATO, santykius su Rusija ir planus keisti Konstitucijos 137 straipsnį. Politikas teigia, kad Lietuva neturėtų aklai rinktis konfrontacinės retorikos ir ragina daugiau dėmesio skirti diplomatijai bei taikos siekiui.
Vis dėlto nemaža dalis jo tekste pateikiamų vertinimų yra paties autoriaus politinė pozicija, o ne nepriklausomai patvirtinti faktai.
Didžiausias klausimas – Konstitucijos 137 straipsnis
Z. Vaišvila daugiausia dėmesio skiria Konstitucijos 137 straipsniui. Jame įtvirtinta nuostata dėl masinio naikinimo ginklų ir užsienio karinių bazių Lietuvos teritorijoje.
Signataras teigia, kad galimas šio straipsnio panaikinimas yra pernelyg svarbus klausimas, kad būtų sprendžiamas visuomenei nedalyvaujant. Jo nuomone, tai susiję ne tik su šalies gynybos politika, bet ir su Lietuvos žmonių saugumu bei valstybės ateitimi.
Jis taip pat kritikuoja valdžios atstovų viešą retoriką apie Rusijos nugalėjimą ir perspėja, kad agresyvesni pareiškimai gali didinti įtampą.
„Kodėl mes turime už tai atsakyti savo likimu?“ – savo komentare klausia Z. Vaišvila.
Kritika prezidentui ir valdantiesiems
Komentare nemažai kritikos tenka prezidentui Gitanui Nausėdai ir Seimui. Z. Vaišvila abejoja, ar Lietuvos vadovybė pakankamai įvertina galimas sprendimų pasekmes.
Signataras mano, kad vien karinės sąjungos ir deklaracijos apie pasirengimą gynybai savaime negarantuoja, kad Lietuvos teritorijoje nekils karinis konfliktas.
Jo teigimu, Lietuva yra geografiškai pažeidžiama valstybė, todėl politiniai sprendimai saugumo srityje turi būti vertinami itin atsargiai.
Z. Vaišvila taip pat pasitelkia psichologinį argumentą, teigdamas, kad agresyvi retorika kartais gali būti ne stiprybės, o vidinio nesaugumo išraiška. Šį vertinimą jis pritaiko Lietuvos politikams, kuriuos kaltina pernelyg provokuojančiu elgesiu.
Į diskusiją įtraukė ir Popiežių
Didelę komentaro dalį signataras skiria Popiežiaus Leono XIV pozicijai dėl karo ir taikos.
Z. Vaišvila atkreipia dėmesį į Popiežiaus raginimus ieškoti diplomatinio sprendimo, nutraukti smurtą ir konfliktus spręsti dialogu. Jis taip pat mini Šventojo Sosto diplomatines pastangas palaikyti ryšį su įvairiomis konflikto pusėmis.
Būtent čia ir atsiranda pagrindinė komentaro antraštės mintis. Z. Vaišvila klausia, kodėl Lietuvos valdžios politika, jo vertinimu, ne visada sutampa su Popiežiaus raginimu ieškoti taikos.
Jis primena, kad Lietuva ir Šventasis Sostas yra susiję tarptautiniais susitarimais, o valstybės ir Bažnyčios santykiai grindžiami nepriklausomumu bei bendradarbiavimu.
Abejoja ir aklu pasitikėjimu NATO
Z. Vaišvila taip pat analizuoja NATO sutarties nuostatas. Jis primena penktąjį Aljanso sutarties straipsnį, kuriuo numatoma kolektyvinė pagalba vienai iš NATO valstybių patyrus ginkluotą užpuolimą.
Tačiau signataras kelia klausimą, ar vien tik tikėjimas kolektyvine gynyba turėtų būti Lietuvos saugumo strategijos pagrindas.
Jis taip pat primena, kad NATO sutarties pirmasis straipsnis įpareigoja valstybes tarptautinius ginčus spręsti taikiomis priemonėmis ir susilaikyti nuo grasinimo jėga.
Ragino spręsti klausimą referendumu
Komentaro pabaigoje Z. Vaišvila grįžta prie Konstitucijos 137 straipsnio ir teigia, kad visuomenė turėtų turėti galimybę pasisakyti dėl galimo jo panaikinimo.
Jis nurodo, kad liepos 16 dieną pradėtas piliečių parašų rinkimas dėl patariamojo referendumo iniciatyvos. Iniciatyvos autoriai siekia, kad būtų galima atsiklausti gyventojų, ar jie pritaria Konstitucijos 137 straipsnio panaikinimui.
Signataras remiasi Konstitucijos 9 straipsniu, kuriame numatyta, kad svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu.
Jo pozicija aiški – sprendimai dėl masinio naikinimo ginklų, užsienio karinių bazių ir šalies saugumo neturėtų būti priimami visuomenei likus nuošalyje.
Z. Vaišvilos komentaras iš esmės kelia platesnį klausimą: kiek toli Lietuva turėtų eiti stiprindama karinį atgrasymą ir kur turėtų prasidėti diplomatijos bei dialogo paieškos?
Atsakymo į šį klausimą signataras savo komentare nepateikia kaip kompromiso – jis ragina pirmiausia vertinti galimas pasekmes Lietuvai ir jos žmonėms.
