Kamilė Lukauskytė
Ruduo dar tik įsibėgėja, tačiau daugelis jau žvalgosi į priekį ir klausia – kokia bus artėjanti žiema? Ar Lietuvą sukaustys stiprūs šalčiai, ar vėl sulauksime permainingo sezono su lietumi, šlapdriba ir trumpais sniego epizodais?
Tikslaus atsakymo keliems mėnesiams į priekį kol kas nėra. Tačiau senoji lietuvių liaudies meteorologija siūlo visai kitą būdą – atidžiai stebėti tai, kas vyksta gamtoje.
Medžių lapai, išskrendantys paukščiai, miško uogų gausa ir net voverių elgesys nuo seno buvo laikomi ženklais, galinčiais perspėti apie artėjančio šaltojo sezono pobūdį.
Pirmasis ženklas – medžiai
Vienas seniausių pastebėjimų susijęs su tuo, kaip greitai rudenį medžiai atsisveikina su lapais.
Pagal liaudies išmintį, jeigu lapai pradeda kristi anksti ir medžiai greitai nuplinka, žiema gali pasirodyti anksčiau, tačiau jos pabaiga taip pat turėtų ateiti greičiau.
Visai kitokia reikšmė priskiriama rudenims, kai lapai ant šakų laikosi neįprastai ilgai. Tokiu atveju senoliai tikėdavo, kad tikroji žiema vėluos, tačiau atėjusi gali užsitęsti ir būti šaltesnė.
Žinoma, šiandien medžių vegetaciją lemia daugybė veiksnių – temperatūra, drėgmė, konkreti augalo rūšis ir net miesto mikroklimatas. Todėl vien lapų kritimo datos laikyti tikslia prognoze nereikėtų.
Paukščiai gali išduoti artėjantį atšalimą?
Dar vienas nuo seno stebėtas ženklas – migruojantys paukščiai.
Jeigu gervės ar žąsys iš Lietuvos į pietus patraukia neįprastai anksti, liaudies meteorologijoje tai laikoma užuomina, kad ir šaltesni orai gali ateiti greičiau.
Logika suprantama: gyvūnų gyvenimas glaudžiai susijęs su aplinkos sąlygomis, maisto prieinamumu ir dienos ilgumu.
Tačiau migracijos laiką veikia ne tik artėjantys šalčiai. Jį gali keisti oro srautai, vėjai, maisto ištekliai bei daugybė kitų sąlygų, todėl paukščių išskridimas nėra patikimas termometro pakaitalas.
Daug šermukšnių – daug sniego?
Vienas spalvingiausių liaudiškų žiemos pranašų – šermukšnis.
Jei rudenį šermukšnių šakos tiesiog linksta nuo uogų, tradiciškai buvo sakoma, kad laukia snieginga ir šalta žiema.
TV3 publikacijoje gausus šermukšnių derlius taip pat minimas kaip vienas ženklų, kuriuos senoliai būtų sieję su „kandančiu“ šalčiu.
Tačiau gausus uogų derlius pirmiausia priklauso nuo augalo vegetacijos sąlygų ankstesniais mėnesiais – žydėjimo, drėgmės, šalnų ir kitų biologinių aplinkybių.
Todėl gražiai raudonuojantis medis rudenį gali intriguoti, bet vien jo neužtenka, kad būtų galima skelbti apie artėjančią speiguotą žiemą.
Stebėdavo net voverių sandėlius
Senoliai dėmesį kreipdavo ne tik į augalus.
Jeigu voverės rudenį ypač aktyviai kaupdavo riešutus ir kitą maistą, o lauko pelės pradėdavo artintis prie pastatų, toks elgesys būdavo aiškinamas kaip pasiruošimas stipresniems šalčiams.
Panašiai vertintas ir gyvūnų kailis.
Storesnis lapių, kiškių ar kitų laukinių gyvūnų kailis buvo siejamas su sniegingu bei šaltu sezonu.
Tačiau ir čia svarbu atskirti biologinį prisitaikymą nuo meteorologinės prognozės. Kailio pokyčius stipriai veikia metų laikas ir dienos trukmė, todėl gyvūnas nebūtinai „žino“, kokia bus temperatūra po dviejų ar trijų mėnesių.
Rugsėjo pabaigos orai taip pat turėjo savo reikšmę
Liaudiškoje meteorologijoje stebėtas ir bendras rudens charakteris.
Jeigu rugsėjo pabaigoje bei spalio pradžioje vyravo ramūs ir sausi orai, buvo tikimasi ir santykinai ramesnės žiemos.
Jei ruduo pasitikdavo gausiais krituliais ir stipriu vėju, tai būdavo vertinama kaip ženklas, kad ir šaltasis sezonas gali būti kritulingesnis.
Įdomu tai, kad šių metų rugsėjo pabaigoje Lietuvoje kaip tik fiksuojamas šiltesnių ir sausesnių orų epizodas – prognozuota, kad kai kuriomis dienomis temperatūra gali siekti net apie 22 laipsnius.
Vis dėlto kelių rudens dienų orai neleidžia patikimai nuspręsti, kas vyks sausį ar vasarį.
Meteorologai žiemą vertina visai kitaip
Šiuolaikinės sezoninės prognozės kuriamos remiantis ne šermukšniais ar voverių atsargomis, o atmosferos ir vandenynų modeliais.
Pasaulio meteorologijos organizacija pabrėžia, kad kuo prognozės laikotarpis ilgesnis, tuo didesnis neapibrėžtumas. Sezoninės prognozės paprastai pateikia tik tikimybes, ar tam tikras laikotarpis bus šiltesnis, vėsesnis, sausesnis ar drėgnesnis už daugiametę normą.
Be to, 2026 metais WMO skelbė apie stiprėjantį El Niño reiškinį, kuris gali paveikti pasaulinius temperatūros ir kritulių režimus, tačiau jo poveikis konkrečiai Lietuvos žiemai nėra toks paprastas, kad būtų galima iš anksto pažadėti tam tikrą temperatūrą ar sniego kiekį.
Tad kokios žiemos laukti?
Jeigu tikėtume senaisiais ženklais, gausus uogų derlius, aktyvus gyvūnų pasiruošimas ir tam tikri rudens gamtos pokyčiai galėtų būti aiškinami kaip užuomina apie šaltesnius bei sniegingesnius mėnesius.
Tačiau kol kas tai – įdomi liaudies meteorologija, o ne oficiali 2026–2027 metų žiemos prognozė.
Bene įdomiausia yra tai, kad prieš šimtmečius, neturėdami palydovų, radarų ir kompiuterinių modelių, žmonės metus iš metų stebėjo tuos pačius reiškinius ir bandė juose atrasti pasikartojančias taisykles.
Todėl šį rudenį verta apsidairyti: ar šermukšniai apsipylę uogomis, ar paukščiai jau traukia į pietus, ar medžių lapai laikosi ilgiau nei įprastai?
O ar šie ženklai iš tiesų „atspės“ būsimą žiemą, paaiškės tik tuomet, kai ateis gruodis, sausis ir vasaris.
