Kamilė Lukauskytė
Lietuvą apskriejo skaudi žinia – spalio 2-ąją netikėtai mirė vienas žinomiausių šalies gamtininkų, rašytojas, fotografas ir aplinkosaugininkas Selemonas Paltanavičius. Šių metų sausį jam buvo sukakę 70 metų.
Daugeliui žmonių jo balsas buvo neatsiejamas nuo pasakojimų apie Lietuvos miškus, paukščius ir besikeičiančius metų laikus. Tačiau už televizijos ekranų, radijo mikrofonų ir daugybės parašytų knygų slypėjo stebėtinai paprastas gyvenimas.
Be didelio blizgesio ir noro būti dėmesio centre. Su fotoaparatu, užrašais ir nuo vaikystės niekur nedingusia meile gamtai.
Viskas prasidėjo mažame vienkiemyje
S. Paltanavičius gimė 1956 metų sausio 14 dieną Užbaliuose, Marijampolės rajone.
Jis augo vienkiemyje netoli Kazlų Rūdos ir šeimoje buvo jauniausias vaikas. Gamta jį traukė nuo pat mažens.
Dar būdamas moksleivis jis pradėjo stebėti paukščius, domėtis gyvūnija ir rašyti pirmuosius tekstus.
Septintoje klasėje važinėdavo į Kauną, lankydavosi Zoologijos muziejuje, bendravo su ornitologais, stebėjo paukščius ir mokėsi juos žieduoti.
Tai nebuvo trumpalaikis vaikystės pomėgis. Gamta ilgainiui tapo visu jo gyvenimu.
Būdamas 14-os ryžosi neįprastam žingsniui
Dar paauglystėje S. Paltanavičius parašė laišką garsiam Lietuvos gamtininkui profesoriui Tadui Ivanauskui.
Keturiolikmetis papasakojo apie savo stebėjimus ir norą daugiau sužinoti apie gamtą.
Profesorius jam atsakė ir net atsiuntė knygų.
Šis epizodas S. Paltanavičiui įstrigo visam gyvenimui. Netrukus T. Ivanauskas mirė, o jaunas gamtos mylėtojas jo netektį išgyveno itin jautriai.
Tuo metu jis dar negalėjo žinoti, kad po daugelio metų pats taps žmogumi, kurio pasakojimų apie gamtą klausysis ir kurio knygas skaitys ištisos lietuvių kartos.
Universitetą iškeitė į pelkes
Baigęs mokyklą S. Paltanavičius pasirinko biologijos studijas Vilniaus universitete.
1979 metais gavęs diplomą jis turėjo galimybę likti universitete, tačiau pasirinko visai kitokį kelią.
Jaunas biologas norėjo dirbti Žuvinte.
Kai jam buvo priminta, kad ten laukia pelkės ir nelengvos darbo sąlygos, tai jo neatbaidė. Priešingai – būtent tokio gyvenimo gamtoje jis ir norėjo.
Žuvinto rezervate S. Paltanavičius dirbo iki 1984 metų.
Vėliau jo profesinis kelias pasuko į aplinkosaugą. Beveik tris dešimtmečius jis vadovavo Aplinkos ministerijos Biologinės įvairovės skyriui.
Per metus nueidavo tūkstančius kilometrų
Darbas Žuvinte reiškė ne vien ramų gamtos stebėjimą.
S. Paltanavičius yra pasakojęs, kad per dieną nueidavo maždaug 15 kilometrų. Per metus susidarydavo daugiau kaip 2 tūkst. kilometrų.
Jis planavo rašyti disertaciją apie aukštapelkės paukščius, tačiau galiausiai jos nebaigė.
Vietoje mokslinio darbo atsirado tai, ką vėliau pažino gerokai platesnė visuomenė – knygos apie gamtą.
Ir jų per gyvenimą susikaupė įspūdingas skaičius.
Parašė apie 100 knygų
Per savo gyvenimą S. Paltanavičius paskelbė tūkstančius mokslinių ir gamtą populiarinančių straipsnių bei parašė apie 100 įvairaus žanro knygų.
Daugelis jų buvo skirtos vaikams.
Gamtininkui buvo svarbu, kad jaunoji karta gamtą pažintų ne vien iš vadovėlių. Jis norėjo išmokyti vaikus stebėti, klausytis ir pastebėti tai, kas vyksta visai šalia.
Įdomu tai, kad savo knygų tekstus jis pirmiausia rašydavo ranka.
Kai kurios idėjos jo mintyse gyvendavo metų metus, kol galiausiai virsdavo nauju pasakojimu ar knyga.
Jo balsą pažinojo tūkstančiai
Net ir neskaitę S. Paltanavičiaus knygų žmonės galėjo puikiai pažinoti jo balsą.
Nuo 2001 metų jis vedė radijo laidas, kuriose kalbėjo apie gamtą ir jos pokyčius.
S. Paltanavičius taip pat dalyvavo „Nacionalinės ekspedicijos“ projektuose.
Jo išskirtinumas buvo gebėjimas apie sudėtingus gamtos procesus kalbėti paprastai.
Tam nereikėjo sudėtingų terminų ar ilgų mokslinių paaiškinimų. Kartais užtekdavo paprastos istorijos apie paukštį, medį ar metų laikų kaitą.
Iki paskutinių dienų liko su gamta
Žinia apie S. Paltanavičiaus mirtį daugeliui buvo netikėta.
Dar visai neseniai buvo galima girdėti jo balsą ir skaityti jo pasakojimus apie Lietuvos gamtą.
Artimieji pranešė, kad gamtininkas spalio 2 dieną mirė netikėtai.
Šeima padėkojo žmonėms už reiškiamą užuojautą ir kartu paprašė supratimo bei privatumo gedint.
Paliko kur kas daugiau nei knygas
Per gyvenimą S. Paltanavičiaus darbai buvo įvertinti ne vienu svarbiu apdovanojimu.
Tačiau jo palikimą sunku sutalpinti į apdovanojimų, pareigų ar parašytų knygų sąrašą.
Dešimtmečius jis mokė žmones pastebėti tai, pro ką kasdien galima praeiti net nesustojus.
Paukštį medžio šakoje. Pirmuosius pavasario ženklus. Rudenį ištuštėjantį mišką. Gyvūno paliktus pėdsakus sniege.
Gamtą jis pavertė artima ir suprantama net tiems, kurie patys retai išsiruošdavo į mišką.
Spalio 2-ąją jo gyvenimo kelias baigėsi. Tačiau liko knygos, fotografijos, radijo įrašai ir kelios lietuvių kartos, kurias S. Paltanavičius išmokė į gamtą pažvelgti atidžiau.
