Ilgus metus vienu garsiausių Lietuvos nusikalstamo pasaulio veikėjų vadintas Henrikas Daktaras prabilo apie gyvenimą už grotų, prarastą laisvę ir žmones, kurie, jo teigimu, nusisuko sunkiausiu metu.
Neseniai 66-ąjį gimtadienį paminėjęs vyras neslėpė nusivylimo naujausiu teismo sprendimu. Jo prašymas pakeisti laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę terminuota dar kartą buvo atmestas.
Tačiau labiausiai nustebino ne kalbos apie teismus.
Daktaras prisipažino, kad galėdamas gyvenimą pradėti iš naujo rinktųsi visiškai kitą kelią. O apie buvusius draugus prabilo itin skaudžiai.
Svajoja apie vieną dalyką – mirti laisvėje
Henrikas Daktaras šiuo metu bausmę atlieka Pravieniškėse.
Kalbėdamas apie savo ateitį jis neslėpė, kad metai bėga, o vilčių kada nors palikti įkalinimo įstaigą lieka vis mažiau.
Neseniai teismai atmetė prašymą pakeisti jam skirtą bausmę.
Daktaro teigimu, net ir terminuota bausmė jam reikštų ne garantuotą išėjimą į laisvę, o bent galimybę tikėtis kitokios gyvenimo pabaigos.
Jis pabrėžė, kad sulaukus tokio amžiaus nebegalima žinoti, kiek metų dar liko.
Vis dėlto teismo sprendimas nepasikeitė.
Svarbu priminti, kad H. Daktaras atlieka bausmę už itin sunkius nusikaltimus, todėl jo asmeninis nepasitenkinimas teismų sprendimais nepaneigia įsiteisėjusių nuosprendžių.

Atskleidė, kaip praeina jo dienos
Nors gyvenimas kalėjime griežtai reglamentuotas, Daktaras stengiasi išlaikyti kasdienę rutiną.
Pasak jo, rytą pradeda nuo fizinio aktyvumo.
Jis maždaug pusantros valandos sportuoja, vaikšto, kilnoja svarmenis, o vėliau pusryčiauja.
Po rytinio patikrinimo vyras kurį laiką ilsisi.
Popietę keturias valandas skiria darbui.
Kalėjimo dirbtuvėse gaminami inkilai ir bičių aviliai, o Daktaras, kaip pats pasakojo, galanda darbui naudojamus peilius.
Jis taip pat stengiasi dalyvauti įvairiose įstaigos veiklose, lankosi susitikimuose ir bažnyčioje.
Pasak nuteistojo, bendravimas jam svarbus, nes padeda neatsiriboti nuo aplinkinių.
Viena skaudžiausių išpažinčių – apie draugus
Kalbėdamas apie savo praeitį, Daktaras prisiminė pokalbį su vienu kalėjimo vadovu.
Šis jam priminė laikus, kai Kauno Vilijampolėje Daktaro aplinkos žmonės jautėsi turintys didelę įtaką.
Tačiau metams bėgant situacija apsivertė.
Žmonės, kuriuos jis laikė artimais, dingo iš jo gyvenimo.
„Mane visi išdavė. Likau tik su žmona“, – sakė Daktaras.
Tai jo asmeninis santykių su buvusiais bendražygiais vertinimas.
Vyras neslėpė, kad ši patirtis privertė jį kitaip pažvelgti į ankstesnį gyvenimą ir pasirinktą aplinką.
Jei galėtų viską pakeisti, rinktųsi verslą
Paklaustas, ką darytų kitaip, jeigu turėtų galimybę gyventi antrą gyvenimą, Daktaras pripažino, kad tikriausiai nebesuktų nusikalstamu keliu.
Jis svarstė, kad galėjo tapti verslininku.
Pasak jo, organizacinių gebėjimų tam būtų pakakę.
Vyras prisiminė jaunystę Vilijampolėje, kur nusikalstama aplinka buvo jo kasdienybės dalis.
Jo teigimu, šeimoje vyravo požiūris, kad nusikalstamo pasaulio žmonės yra savi, o įprastas profesijas pasirinkusieji – svetimi.
Tik vėliau jis pradėjo kitaip vertinti tokią pasaulėžiūrą.
Daktaras pasakojo, kad kadaise bandė derinti verslą su nusikalstamo pasaulio gyvenimu. Dabar jis svarsto, jog galėjo užsiimti nekilnojamuoju turtu – pirkti ir parduoti namus ar žemės sklypus.
Vis dėlto tokie svarstymai nekeičia jo padarytų pasirinkimų ir už juos skirtos bausmės.
Iki šiol jaučia pyktį buvusiam bendražygiui

Interviu metu Daktaras užsiminė ir apie žmogų, kuriam iki šiol jaučia didelį pyktį.
Jis paminėjo Rimvydą Žilinską, kurį kaltina dėl brolio žūties per eismo įvykį ir dėl parodymų, turėjusių įtakos jo paties bylai.
Daktaras tvirtino manantis, kad buvęs bendražygis galėtų pakeisti savo parodymus ir taip suteikti jam galimybę siekti bylos atnaujinimo.
Tačiau tai yra paties nuteistojo teiginiai, o ne nustatytos naujos bylos aplinkybės. Teismų sprendimai dėl jo kaltės tebėra galiojantys.
Jei išeitų į laisvę, Lietuvoje neužsibūtų
Viena netikėčiausių pokalbio temų tapo galimas gyvenimas po kalėjimo.
Daktaras atskleidė, kad, jei kada nors atgautų laisvę, svarstytų išvykti iš Lietuvos.
Labiausiai jį vilioja Ispanija.
Ten jis įsivaizduoja ramų gyvenimą šiltame klimate, toliau nuo ankstesnės aplinkos ir viešo dėmesio.
Pasak jo, ilgainiui norėtų, kad kartu persikeltų ir šeimos nariai.
Tačiau pats pripažino, kad kol kas tai tik sunkiai pasiekiamos svajonės.

Prisiminė sunkiausias dienas Lukiškėse
Kalbėdamas apie įkalinimo metus, Daktaras prisiminė ir Lukiškių kalėjimą.
Pasak jo, sąlygos ten buvo gerokai sunkesnės nei Pravieniškėse.
Ypač niūriai jis apibūdino laiką rūsyje, kuriame, kaip teigė, praleido ketverius metus.
Daktaras pasakojo apie drėgmę, prastą savijautą ir vieną gaisrą, per kurį, jo teigimu, kaliniai jautėsi palikti be pagalbos.
2018 metais perkėlimą į Pravieniškes jis prisimena kaip didelį kasdienybės pokytį.
Net paprasta galimybė nusipirkti kavos, ledų ir pabūti saulėje jam tuomet atrodė neįprasta.
Įdomu tai, kad, jeigu kada nors atsidurtų laisvėje, jis norėtų su šeima apsilankyti buvusiame Lukiškių kalėjime ir parodyti vietas, kuriose praleido daugybę metų.
Ar dar sulauks laisvės?

Henriko Daktaro pasakojime susipina nusivylimas, prisiminimai apie praeitį ir svajonės apie gyvenimą, kurio jis nepasirinko.
Tačiau jo žodžiai apie išdavystes ir prarastas galimybes yra tik viena šios istorijos pusė.
Už grotų jis atsidūrė ne dėl nesėkmingai susiklosčiusių aplinkybių, o po teismo procesų, kuriuose buvo pripažintas kaltu dėl sunkių nusikaltimų.
Dabar 66-erių vyras teigia labiausiai norintis dar kartą pajusti laisvę ir likusius metus praleisti su artimaisiais.
Vis dėlto kol kas jo ateitis nesikeičia: teismams atsisakius pakeisti bausmę, Henrikas Daktaras ir toliau lieka kalėjime.





