Kamilė Lukauskytė
Viešojoje erdvėje pasirodęs aštrus komentaras sukėlė dėmesį dėl itin griežtos retorikos valdžios institucijų, ministrių ir prokurorų atžvilgiu. Teksto autorius žodžių beveik nerinko – kritikuodamas pastarųjų savaičių įvykius jis vartojo tokius apibūdinimus kaip „bukas“, „bukienė“ ir „dar bukesni“.
Tai – autoriaus nuomonė ir retoriniai vertinimai, o ne nustatyti faktai apie minimus asmenis.
Didelė komentaro dalis skirta žurnalistų darbo laisvei ir prokuratūros veiksmams. Autorius kritikuoja prokuratūros domėjimąsi tuo, kaip visuomeninis transliuotojas reglamentuoja slaptų įrašų naudojimą ir saugojimą.
Užkliuvo prokurorų klausimai
Komentare teigiama, kad žurnalistas tam tikromis aplinkybėmis pats turi spręsti, kokiais teisėtais būdais rinkti informaciją. Autoriaus nuomone, pernelyg griežtas tokių metodų reglamentavimas galėtų trukdyti tiriamajai žurnalistikai.
Jis primena ir ankstesnius ginčus dėl žurnalistinių šaltinių apsaugos. Visa tai autorius pateikia kaip platesnę diskusiją apie tai, kiek valstybės institucijos gali kištis į žurnalistų profesinius metodus.
Tačiau prokuratūros veiksmų vertinimas tekste pateikiamas itin kandžiai – vartojama ironija ir hiperbolės, kuriomis siekiama pašiepti institucijų keliamus klausimus.
Kliuvo ir Tamašunienei
Kritikos sulaukė ir teisingumo ministrė Rita Tamašunienė. Autorius neigiamai vertina Teisingumo ministerijos poziciją bylose, susijusiose su partnerystės registravimu.
Jo teiginiai apie ministrės politinius motyvus ir jos atstovaujamos politinės jėgos kryptį yra autoriaus interpretacija, todėl jų negalima pateikti kaip objektyviai nustatytų aplinkybių.
Vis dėlto pats ginčas dėl partnerystės turi konkretų teisinį pagrindą – teismuose jau ne kartą buvo sprendžiamas tos pačios lyties porų santykių teisinio pripažinimo klausimas.
Sugrįžo ir Slušnio istorija
Dar viena komentaro dalis skirta vaikų ir paauglių psichiatrui Linui Slušniui bei ginčui dėl pagalbos rusakalbiam paaugliui.
Socialinės apsaugos ir darbo ministrė Inga Ruginienė buvo paskelbusi apie kreipimąsi į Generalinę prokuratūrą, kad ši įvertintų situacijos aplinkybes. L. Slušnys savo ruožtu tvirtino, kad būtina medicininė pagalba paaugliui buvo suteikta, tačiau jis atsisakė konsultuoti rusų kalba ir bendravo pasitelkdamas vertimą.
Komentaro autorius šioje istorijoje stoja gydytojo pozicijos pusėn ir itin griežtai kritikuoja ministrės reakciją. Tačiau tai vėlgi yra jo asmeninis situacijos vertinimas.
Visą tekstą jungia viena tema – autoriaus įsitikinimas, kad kai kurios valstybės institucijos peržengia savo kompetencijos ribas. Tik šįkart mintys išsakytos taip aštriai, kad kritikos sulaukė ir prokurorai, ir ministrės, ir kitos valstybės institucijos.
