Kamilė Lukauskytė
Garsi Lietuvos teatro ir operos režisierė Dalia Ibelhauptaitė prabilo apie savo darbo užkulisius ir reikalavimus, kuriuos prieš daugelį metų kėlė atlikėjams. Jos atskleistos detalės gali nustebinti ne vieną – pasirodo, operos solistams neužteko vien puikiai dainuoti. Režisierė iš jų reikalavo lankytis sporto salėje, rūpintis išvaizda ir net gatvėse stebėti nepažįstamus žmones.
Trumpam į Lietuvą sugrįžusi kūrėja „Žinių radijo“ laidoje „Kultūros sunkiasvoriai“ atvirai papasakojo apie legendinio spektaklio „Bohema“ gimimą, savo baimes ir tai, kas ją šiandien neramina visuomenėje.
Atskleidė, ko reikalaudavo iš atlikėjų
Prieš dvidešimt metų D. Ibelhauptaitė kartu su dirigentu Gintaru Rinkevičiumi ir kostiumų dailininku Juozu Statkevičiumi pradėjo projektą „Bohema“, vėliau tapusį Vilniaus miesto opera.
Jų tikslas buvo pakeisti nusistovėjusį požiūrį į operą ir pritraukti žmones, kurie anksčiau šiuo menu nesidomėjo.
Tačiau tam prireikė neįprastų sprendimų.
Režisierė atskleidė, kad iš jaunųjų solistų reikalavo ne tik muzikinio pasirengimo, bet ir fizinio aktyvumo bei išskirtinio dėmesio sceninei išvaizdai.
Atlikėjai turėjo lankytis sporto klubuose, atrodyti lyg modeliai, gilintis į savo personažų psichologiją ir stebėti žmones gatvėse.
Taip siekta sukurti tikroviškus, žiūrovams artimus personažus.
Pripažino jautusi didžiulę baimę
Minint „Bohemos“ dvidešimtmetį, legendinis pastatymas buvo parodytas didžiuliame ekrane Vilniaus Rotušės aikštėje.
Tačiau prieš peržiūrą D. Ibelhauptaitę kamavo nerimas.
Režisierė baiminosi, kad prieš du dešimtmečius sukurtas spektaklis šiandien gali atrodyti pasenęs.
Ji svarstė, ar anuometiniai meniniai sprendimai vis dar paveikūs ir ar žiūrovai juos priims taip pat jautriai.
Vis dėlto pasibaigus peržiūrai režisierė pajuto palengvėjimą. Jos vertinimu, spektaklis neprarado aktualumo ir emocinės jėgos.
Negailėjo kritikos visuomenei
Pokalbio metu kūrėja palietė ir gerokai platesnę temą – šiandieninę visuomenės emocinę būseną.
Pasak D. Ibelhauptaitės, žmonės tapo uždaresni, jautresni kritikai ir dažniau linkę pulti vieni kitus net nebandydami suprasti skirtingų nuomonių.
Režisierė svarstė, kad tokiam elgesiui įtakos gali turėti geopolitinė įtampa, nuolatinis nerimas ir nesaugumo jausmas.
Jos manymu, visuomenėje mažėja tarpusavio šilumos, tolerancijos ir noro išklausyti kitą žmogų.
Operą norėjo išlaisvinti iš elito gniaužtų
D. Ibelhauptaitė taip pat neslėpė nepritarianti požiūriui, kad opera turėtų būti skirta tik išsilavinusiems muzikos žinovams.
Jos įsitikinimu, kultūra turi pasiekti kuo platesnę auditoriją.
Būtent todėl „Bohemos“ kūrėjai stengėsi klasikinę operą pristatyti šiuolaikiškai, energingai ir patraukliai jaunajai kartai.
Po 20 metų – netikėtas suvokimas
Šiandien režisierė į savo kūrybinį kelią žvelgia su pasididžiavimu, tačiau neslepia, kad anuomet pasirinkti metodai buvo reiklūs ir neįprasti.
Dvidešimtmetį mininti „Bohema“ jai tapo įrodymu, kad drąsūs sprendimai gali išlikti aktualūs net praėjus daugeliui metų.
D. Ibelhauptaitės išpažintis atskleidė, kiek daug pastangų, griežtų reikalavimų ir asmeninių abejonių slypėjo už vieno garsiausių Lietuvos operos projektų.
