Kamilė Lukauskytė
Įprasta ežero valymo akcija Jungtinėse Amerikos Valstijose virto nepaprastu archeologiniu atradimu. Po vandeniu šiukšlių ieškojęs naras pastebėjo keistą objektą, kuris iš pradžių galėjo pasirodyti tarsi paprastas medžio gabalas. Tačiau specialistams atlikus tyrimus paaiškėjo stulbinanti tiesa – radinys ežero dugne pragulėjo maždaug tūkstantį metų.
Viskas prasidėjo nuo paprastos šiukšlių rinkimo akcijos
Gegužės 6 dieną JAV Viskonsino valstijoje esančiame Piokio ežere nardė povandeninio klubo „4 Seasons Scuba Divers Club“ narys Markas Schachtneris.
Tądien jo tikslas nebuvo ieškoti istorinių vertybių.
Vyras dalyvavo savanoriškoje aplinkos tvarkymo akcijoje ir iš ežero dugno rinko šiukšles.
Tačiau nardydamas jis pastebėjo neįprastą medinį objektą.
Iš pradžių nebuvo aišku, kas tai galėtų būti. Vis dėlto patyręs naras suprato, kad ežero dugne toks radinys nėra įprastas.
Jis nusprendė objektą apžiūrėti atidžiau.
Keistas objektas privertė suklusti
M. Schachtneris pasakojo, kad nardydamas visuomet atidžiai stebi aplinką.
Ežero dugne didelių medienos gabalų paprastai nebūna daug, todėl neįprasta forma iš karto patraukė jo dėmesį.
Priartėjęs vyras suprato, kad tai gali būti ne šiaip medžio liekana.
Po vandeniu gulėjo senovinė kanoja.
Naras užfiksavo radinio vietą ir susisiekė su klubo jūrų archeologe Tamara Thomsen.
Specialistė suprato, kad objektą būtina ištirti, tačiau pirmiausia reikėjo surinkti daugiau informacijos.
Po penkių dienų abu tyrinėtojai sugrįžo į radinio vietą.
Tyrimų rezultatai pribloškė
Tyrinėtojai išmatavo kanoją, ją nufotografavo, nufilmavo ir paėmė nedidelį medienos mėginį.
Paaiškėjo, kad senovinis laivelis yra maždaug penkių metrų ilgio, o plačiausioje vietoje siekia apie pusę metro.
Jo šoninės sienelės yra maždaug šešių centimetrų storio, o dugnas – apie dvylikos centimetrų.
Tačiau įspūdingiausia informacija paaiškėjo vėliau.
Rugpjūtį gauti radiokarboninio datavimo ir medienos tyrimų rezultatai parodė, kad kanoja pagaminta maždaug prieš tūkstantį metų.
Tyrėjai nustatė, kad ji išskobta iš baltojo ąžuolo.
Dar įdomiau tai, kad, remiantis tyrimo duomenimis, yra apie 70 procentų tikimybė, jog kanoja pagaminta 992–1049 metais.
Vadinasi, šis laivelis galėjo būti naudojamas dar tada, kai Europoje gyvavo ankstyvųjų viduramžių valstybės.
Kaip žmonės prieš tūkstantį metų pagamino tokią valtį?
Senovinės kanojos gamyba pareikalavo didžiulio kruopštumo.
Tyrėjų vertinimu, valtis buvo išskobta rankomis.
Tokiam darbui galėjo būti naudojami akmeniniai įrankiai, kriauklės ir ugnis.
Ho-Chunk tautos prezidentas Johnas Greendeeris atkreipė dėmesį, kad toks procesas tikriausiai užtruko labai ilgai.
Norint iš vientiso medžio kamieno pagaminti plaukti tinkamą laivelį, reikėjo ne tik fizinių pastangų, bet ir didelės patirties.
Kanoja yra svarbus liudijimas apie vietinių Šiaurės Amerikos tautų gyvenimą, jų technologijas ir gebėjimą prisitaikyti prie vandens telkinių aplinkos.
Priimtas netikėtas sprendimas
Po tokio atradimo galėtų atrodyti, kad senovinę kanoją būtina nedelsiant iškelti į paviršių ir perduoti muziejui.
Tačiau specialistai nusprendė kitaip.
Atsižvelgus į Viskonsino valstijos čiabuvių tautų pageidavimus, kanoja kol kas palikta ežero dugne.
Tam yra ir praktinė priežastis.
Po vandeniu medinis objektas išliko maždaug tūkstantį metų, o iškėlus jį į orą be tinkamo konservavimo, mediena galėtų pradėti sparčiai irti.
Todėl nuspręsta, kad dabartinė aplinka yra tinkamiausia radiniui apsaugoti.
Tiksli vieta slepiama
Dar viena intriguojanti aplinkybė – tiksli kanojos buvimo vieta viešai neskelbiama.
Nors atsakingi gamtos apsaugos pareigūnai žino, kur yra radinys, platesnei visuomenei ši informacija neatskleista.
Taip siekiama sumažinti pavojų istorinei vertybei.
Viskonsino valstijos teisės aktai draudžia tokius radinius savavališkai iškelti, perkelti, gadinti ar sunaikinti.
Taigi net ir žinant apytikslę vietą, senovinės kanojos negalima tiesiog pasiimti kaip suvenyro.
Ežero dugnas saugojo tūkstančio metų paslaptį
Markas Schachtneris tądien leidosi po vandeniu rinkti šiukšlių, tačiau netikėtai tapo svarbaus archeologinio atradimo dalimi.
Vienas neįprastas objektas atskleidė istoriją, siekiančią laikus, kai šiose žemėse gyveno senosios Šiaurės Amerikos tautos.
Labiausiai stebina tai, kad maždaug tūkstantį metų išgulėjusi kanoja išliko taip gerai, jog tyrėjai galėjo nustatyti ne tik jos matmenis, bet ir medienos rūšį bei apytikslį pagaminimo laikotarpį.
O didžiausia šios istorijos intriga ta, kad vertingasis radinys ir toliau lieka ten, kur buvo aptiktas – ežero dugne, kur jo tiksli vieta saugoma paslaptyje.
