Kamilė Lukauskytė
Buvo laikai, kai Lietuvos sostinėje įstatymus mėgino diktuoti ne tik valstybės institucijos, bet ir galingos nusikalstamos grupuotės. Verslininkai susidurdavo su reketu, turguose šeimininkaudavo gaujų nariai, o kai kurie nusikaltėliai sugebėdavo išvengti bausmės pasinaudodami įstatymų spragomis. Buvęs generalinis prokuroras Artūras Paulauskas prisiminė šiurpų Lietuvos istorijos laikotarpį ir atskleidė, kodėl tuomet kova su mafija buvo tokia sudėtinga.
Vilniuje dominavo viena galinga grupuotė
Praėjusio amžiaus dešimtajame dešimtmetyje Lietuvos sostinėje veikė ne viena organizuota nusikalstama grupuotė.
Tačiau didžiausią įtaką turėjo vadinamoji „Vilniaus brigada“, kurios priešakyje stovėjo Borisas Dekanidzė.
Ši grupuotė buvo žinoma ne tik sostinėje. Jos įtaka siekė kitus Lietuvos miestus ir užsienį.
Pasak buvusio generalinio prokuroro Artūro Paulausko, „Vilniaus brigada“ buvo tokia galinga, kad kitoms grupuotėms tekdavo su ja skaitytis.
Be dominuojančios gaujos pritarimo kitoms nusikalstamoms grupuotėms veikti buvo itin sudėtinga.
Tai buvo laikotarpis, kai nusikalstamo pasaulio hierarchija turėjo didelę reikšmę, o konfliktai dėl įtakos ir pinigų galėjo baigtis smurtu.
Turguose veikė dar viena pavojinga gauja
Greta „Vilniaus brigados“ veikė ir kitos nusikalstamos grupuotės.
Viena jų – „Smaugliai“, anksčiau vadinti „Udavais“.
Ši grupuotė buvo siejama su Kalvarijų ir Gariūnų turgumis, kuriuose anuomet vyko intensyvi prekyba.
Artūro Paulausko prisiminimais, daugelis šios grupuotės narių buvo fiziškai stiprūs, sportavę vyrai.
Jų veikla daugiausia buvo siejama su reketu ir plėšimais.
Tačiau tuo metu teisėsaugai trūko duomenų apie visą grupuotės struktūrą.
Pareigūnams buvo žinomi pavieniai asmenys, bet įrodyti, kad jie priklauso vienam organizuotam nusikalstamam susivienijimui, buvo gerokai sudėtingiau.
Nusikaltėliai naudojosi įstatymų spragomis
Viena labiausiai stebinančių buvusio generalinio prokuroro atskleistų aplinkybių – anuometiniai įstatymai nebuvo tinkamai pritaikyti kovai su organizuotu nusikalstamumu.
Pasitaikydavo situacijų, kai keli nusikalstamos grupuotės nariai ateidavo pas verslininką ir pareikalaudavo mokėti už tariamą apsaugą.
Tačiau teisme įtariamieji mėgindavo apsimesti vienas kito nepažįstantys.
Vienas tvirtindavo tik ką nors pavežęs, kitas – atsitiktinai atsidūręs toje pačioje vietoje.
Dėl tokių pasiaiškinimų būdavo sunku įrodyti bendrą nusikalstamą veiklą.
Kartais atsakomybės sulaukdavo tik tas žmogus, kuris tiesiogiai grasino verslininkui, o kiti galėdavo išvengti bausmės.
Vieną gaują teko gaudyti iš naujo
Buvęs generalinis prokuroras prisiminė ir atvejį Vilniaus Antakalnio rajone.
Ten veikusi grupuotė buvo siejama su verslininkų reketavimu.
Tačiau dėl tuometinio teisinio reguliavimo spragų teismas paleido visus įtariamus grupuotės narius.
Teisėsaugai teko iš naujo ieškoti ir sulaikyti tuos pačius žmones.
Šis atvejis parodė, kad vien pareigūnų pastangų neužteko – reikėjo keisti pačią teisinę sistemą.
Po garsios bylos prasidėjo esminiai pokyčiai
Artūro Paulausko teigimu, svarbiu lūžio tašku tapo Boriso Dekanidzės byla.
Po jos Lietuvos teisinėje sistemoje ėmė aiškiau formuotis organizuoto nusikalstamumo ir nusikalstamo susivienijimo požymiai.
Buvo tobulinamos ir baudžiamojo proceso priemonės.
Viena svarbių naujovių – galimybė apsaugoti liudytojų tapatybę ir apklausti juos taip, kad nusikalstamų grupuočių nariams būtų sunkiau juos įbauginti.
Anksčiau baimė liudyti prieš įtakingus nusikaltėlius galėjo tapti rimta kliūtimi teisėsaugai.
Pasak buvusio generalinio prokuroro, naujos teisinės priemonės padėjo geriau kovoti su organizuotomis gaujomis.
Ar visi mafijos vadai sulaukė bausmės?
Dar viena intriguojanti aplinkybė – ne visų to meto nusikalstamų grupuočių vadovų atsakomybės klausimas buvo išspręstas.
Artūras Paulauskas neatmetė galimybės, kad pagrindiniai ankstyvosios „Udavų“ grupuotės lyderiai taip ir nebuvo nuteisti už vadovavimą šiai struktūrai.
Pasak jo, išsamesnės informacijos apie šią grupuotę teisėsauga gavo tik maždaug nuo 1999 metų.
Iki tol buvo žinomi atskiri nusikalstama veikla įtarti asmenys, tačiau trūko įrodymų, leidžiančių susieti juos į vieną organizuotą grupę.
Tai parodo, kiek sunkumų pareigūnai patyrė mėgindami išardyti nusikalstamus tinklus.
Laikotarpis, kurio Lietuva nenori prisiminti
Šiandien pasakojimai apie devintojo dešimtmečio pabaigos ir dešimtojo dešimtmečio nusikalstamą pasaulį gali priminti kriminalinio serialo scenarijų.
Tačiau anuomet reketas, grasinimai ir organizuotų gaujų įtaka buvo tikros Lietuvos problemos.
Buvusio generalinio prokuroro prisiminimai leidžia geriau suprasti, kodėl kovai su nusikalstamumu prireikė ne vien sulaikymų, bet ir reikšmingų įstatymų pakeitimų.
Labiausiai stebina tai, kad net ir teisėsaugai žinomi asmenys kartais sugebėdavo išvengti atsakomybės vien todėl, kad valstybė dar neturėjo pakankamai veiksmingų teisinių priemonių.
Ši istorija primena laikus, kai Lietuva dar tik kūrė modernią teisėsaugos sistemą, o kova su organizuotu nusikalstamumu tapo vienu didžiausių jos išbandymų.
