Kamilė Lukauskytė
Dar neseniai galimybė kompiuteriu atkurti žmogaus mintis atrodė kaip mokslinės fantastikos filmo siužetas. Tačiau dirbtinio intelekto ir neuromokslų pažanga pamažu keičia šį įsivaizdavimą.
Mokslininkai jau kuria sistemas, galinčias analizuoti smegenų aktyvumą ir pagal jį nustatyti, kokius žodžius žmogus bando ištarti, kokius vaizdus stebi ar kokią informaciją apdoroja.
Tai dar nėra laisvas žmogaus minčių skaitymas, tačiau technologijos gali atverti naujų galimybių žmonėms, praradusiems gebėjimą kalbėti.
Kartu kyla ir sudėtingų klausimų: kiek informacijos apie žmogų galima išgauti iš jo smegenų signalų ir kas turėtų teisę tokius duomenis naudoti?
Kaip dirbtinis intelektas atpažįsta smegenų signalus?
Žmogaus smegenyse nuolat vyksta sudėtingi elektriniai ir cheminiai procesai. Kai galvojame, kalbame, klausomės ar įsivaizduojame vaizdus, aktyvuojasi skirtingi neuronų tinklai.
Mokslininkai šiuos procesus tiria įvairiais metodais – nuo funkcinio magnetinio rezonanso iki elektrodų, registruojančių smegenų elektrinį aktyvumą.
Dirbtinio intelekto algoritmai mokomi ieškoti ryšių tarp užfiksuotų signalų ir konkrečių žmogaus atliekamų užduočių.
Pavyzdžiui, žmogui klausantis pasakojimo, sistema gali mokytis susieti smegenų aktyvumo pokyčius su girdimos kalbos prasme.
Vėliau algoritmas bando pagal naujus signalus atkurti tikėtiną informaciją.
Tačiau rezultatas priklauso nuo daugelio veiksnių: duomenų kokybės, žmogaus bendradarbiavimo, naudojamos įrangos ir algoritmo parengimo.
Mokslininkams jau pavyko atkurti kalbos prasmę
Vienas svarbių šios srities pasiekimų buvo pristatytas 2023 metais, kai Teksaso universiteto Ostine tyrėjai sukūrė neinvazinį semantinį dekoderį.
Tyrimo dalyviai klausėsi pasakojimų, o jų smegenų aktyvumas buvo registruojamas funkcinio magnetinio rezonanso aparatu.
Naudodami kalbos modelį, mokslininkai bandė atkurti išgirstų pasakojimų prasmę.
Sistema ne visada tiksliai atkartodavo konkrečius žodžius, tačiau tam tikrais atvejais sugebėdavo perteikti pagrindinę mintį.
Svarbus apribojimas – dekoderiui reikėjo ilgalaikio mokymo su konkrečiu dalyviu. Be to, žmogaus bendradarbiavimas buvo būtinas, o sąmoningai priešinantis dekodavimui rezultatai prastėjo.
Tai reiškia, kad technologija negalėjo tiesiog slapta nuskaityti atsitiktinio žmogaus minčių.
Naujas žingsnis – sakiniai be smegenų implantų
2026 metų birželį žurnale „Nature Neuroscience“ paskelbtas dar vienas reikšmingas tyrimas.
Mokslininkai pristatė dirbtinio intelekto sistemą „Brain2Qwerty“, skirtą sakiniams atkurti iš neinvaziniu būdu registruojamo smegenų aktyvumo.
Tyrime dalyvavo 35 sveiki savanoriai. Jie klaviatūra rinko trumpus, prieš tai įsimintus sakinius, o mokslininkai registravo smegenų signalus.
Naudojant magnetoencefalografiją, vidutinis atkurtų simbolių klaidų rodiklis siekė 29 procentus. Geriausių dalyvių atveju jis sumažėjo iki 18 procentų.
Nors tai dar nėra pakankamas tikslumas kasdieniam naudojimui, tyrimas parodė, kad kalbinę informaciją iš smegenų galima atkurti ir be chirurginiu būdu implantuotų elektrodų.
Didžiausia nauda – žmonėms, kurie negali kalbėti
Smegenų ir kompiuterio sąsajos galėtų iš esmės pakeisti žmonių, patyrusių sunkius neurologinius pažeidimus, gyvenimą.
Po insulto, traumų ar sergant tam tikromis nervų sistemos ligomis žmogus gali išsaugoti gebėjimą mąstyti, tačiau prarasti galimybę kalbėti.
Tokiais atvejais technologija, gebanti atpažinti ketinamą ištarti kalbą ir paversti ją tekstu ar garsu, galėtų tapti svarbia bendravimo priemone.
Mokslininkai jau yra pademonstravę eksperimentines sistemas, leidžiančias paralyžiuotiems pacientams valdyti skaitmeninį balsą ar virtualų veido atvaizdą.
Vis dėlto tokie sprendimai kol kas daugiausia naudojami mokslinių tyrimų aplinkoje.
Ar ateityje kas nors galės perskaityti mūsų mintis?
Technologijų pažanga kelia ir privatumo klausimų.
Smegenų signalai gali atskleisti jautrią informaciją, todėl jų rinkimui ir apdorojimui būtinos aiškios taisyklės, duomenų apsauga ir informuotas žmogaus sutikimas.
Tačiau svarbu nepainioti mokslinių eksperimentų su fantastiniu minčių skaitymu.
Šiuolaikinės sistemos paprastai reikalauja specialios įrangos, mokymo duomenų ir konkrečių eksperimentinių sąlygų. Jos nėra pajėgios neribotai, per atstumą ir be žmogaus žinios perskaityti visų jo minčių.
Didžiausias pasiekimas šiandien – ne gebėjimas sužinoti visas žmogaus paslaptis, o galimybė padėti tiems, kurie nebegali išreikšti savo minčių įprastu būdu.
Mokslininkams dar teks įveikti daugybę kliūčių, tačiau dirbtinio intelekto ir neuromokslų pažanga rodo, kad tiesioginis smegenų ir kompiuterio bendravimas pamažu tampa realia medicinos technologijų kryptimi.
