Kamilė Lukauskytė
Vos per vieną dieną jos gyvenimas pasikeitė neatpažįstamai. Vilnietė Renata skaudžioje avarijoje prarado du brangiausius žmones – dukrą Eriką ir dar trejų metų nesulaukusią anūkę Maliją. Praėjus beveik trims mėnesiams po tragedijos, moteris pirmą kartą viešai prabilo apie savo skausmą, gyvenimą po netekties ir vienus žodžius, kurių iki šiol negali pamiršti.
Viena diena, kuri sugriovė visą pasaulį
2026 metų rugpjūčio 4-oji Renatos atmintyje liks visam gyvenimui.
Tą dieną Vilniaus rajone įvyko skaudi avarija, per kurią žuvo trys žmonės.
Tarp aukų buvo Renatos dukra Erika, mažametė anūkė Malija ir dukros partnerio mama.
Mažoji Malija žuvo nelaimės vietoje. Jos mamą Eriką medikai dar mėgino išgelbėti, tačiau moteris mirė ligoninėje.
Vienu metu Renata neteko ir dukters, ir anūkės.
Šešių vaikų mamai ir trijų anūkų močiutei tai tapo skaudžiausiu gyvenimo išbandymu.
Po tragedijos pasikeitė viskas
Praėjus beveik trims mėnesiams po nelaimės, Renata atvirai papasakojo, kaip šiandien atrodo jos kasdienybė.
Moteris neslepia, kad netekties skausmas niekur nedingo.
Yra dienų, kai sunku susikaupti, o prisiminimai apie dukrą ir anūkę sugrįžta pačiomis netikėčiausiomis akimirkomis.
Vis dėlto Renata stengiasi rasti būdų išgyventi sunkiausius momentus.
Jai padeda muzika, vienuma ir prisiminimai.
Bent kartą per savaitę moteris stengiasi skirti laiko tik sau – uždegti žvakę, pažvelgti į artimųjų nuotraukas, mintyse su jomis pasikalbėti.
Ji įsitikinusi, kad gedėjimui negalima nustatyti termino.
Žmogus neturi nustoti liūdėti vien todėl, kad nuo netekties praėjo mėnuo ar keli.
Vienas pokalbis įstrigo visam gyvenimui
Renata prisiminė ir vieną ypatingą akimirką po dukros bei anūkės laidotuvių.
Praėjus mažiau nei mėnesiui, ji pastebėjo, kad ant kapo nuvyto gėlės.
Moteris nusprendė jas nurinkti ir sutvarkyti artimųjų kapavietę.
Tačiau aplinkoje buvo girdėjusi įvairių įsitikinimų, esą pirmąjį mėnesį po laidotuvių to daryti negalima.
Vėliau, nuėjusi pas kleboną užsakyti mišių, Renata papasakojo apie savo sprendimą.
Kunigo atsakymas ją labai nuramino.
Jis patikino, kad tokie draudimai tėra įsitikinimai, o svarbiausia viską daryti iš širdies.
Būtent ši mintis Renatai įstrigo labiausiai.
Ji suprato, kad niekas kitas negali nuspręsti, kaip žmogus turi išgyventi netektį.
Svajonė, kurią tragedija pakeitė visiems laikams
Dar prieš skaudžią avariją Renata svajojo padėti šeimoms, kurios susiduria su vaikų netektimi.
Ji domėjosi dulos veikla, tačiau ilgainiui suprato, kad labiausiai ją traukia pagalba gedintiems žmonėms.
Moteris norėjo tapti netekties dula – žmogumi, kuris išklauso, palaiko ir padeda šeimoms nelikti vienoms su skausmu.
Ši svajonė gimė dar tada, kai pati Renata nebuvo patyrusi tokios tragedijos.
Tačiau po dukros ir anūkės žūties jos noras padėti kitiems tik sustiprėjo.
Dabar moteris tiki, kad asmeninė patirtis gali padėti jai geriau suprasti kitų mamų išgyvenimus.
Kartu su kita mama imasi jautrios iniciatyvos
Renata bendradarbiauja su paramos fondu „Tuk tuk širdele“, kuris padeda šeimoms, susiduriančioms su vaikų ligomis ir netektimis.
Kartu su kita mama Rūta ji nusprendė organizuoti susitikimus moterims, išgyvenančioms artimųjų netektį.
Pirmasis toks susitikimas planuojamas lapkričio 19 dieną Kaune, o gruodį – Vilniuje.
Moterys nori sukurti erdvę, kurioje nereikėtų slėpti ašarų, apsimesti stipriomis ar teisintis dėl savo jausmų.
Susitikimų metu kiekviena dalyvė galės pasidalyti savo istorija arba tiesiog pabūti tarp žmonių, kurie supranta netekties skausmą.
Iš pradžių susitikimus ketinama rengti kartą per mėnesį.
Renata nori, kad kitos mamos neliktų vienos
Renata nesitiki, kad vienas pokalbis ar susitikimas galėtų panaikinti skausmą.
Tačiau ji žino, kaip svarbu turėti žmogų, kuris tiesiog būna šalia.
Kartais nereikia nei patarimų, nei raginimų būti stipriai.
Užtenka galimybės išsikalbėti ir žinoti, kad tavo jausmai yra suprantami.
Po skaudžiausios savo gyvenimo tragedijos Renata nusprendė ne tik ieškoti stiprybės pačiai, bet ir padėti kitoms moterims, išgyvenančioms panašias netektis.
Jos istorija primena, kad gedulas neturi vieno teisingo kelio, o kiekvienas žmogus turi teisę išgyventi netektį savaip.
