Kamilė Lukauskytė
Kai 2022-aisiais prasidėjo plataus masto Rusijos karas prieš Ukrainą, gargždiškė Aurelija Verketė neliko nuošalyje. Nors pirmosiomis karo dienomis pati sirgo COVID-19 ir negalėjo vykti į palaikymo renginius, moteris rado kitą būdą prisidėti – tapo karštosios linijos savanore.
Nuo to laiko praėjo daugiau nei ketveri metai, tačiau dviejų vaikų mama nesustojo. Kartu su šeima ji siuvo Ukrainos vėliavas, gamino įvairius paramai skirtus daiktus, rinko reikalingas priemones, o vėliau įsitraukė į fondo „Susivieniję gerumui“ veiklą.
Jos motyvacija labai asmeniška – moteris sako nenorinti, kad karas kada nors pasiektų jos pačios vaikus.
Viskas prasidėjo nuo pirmųjų karo dienų
Aurelija siuvimu užsiima jau daugiau nei dešimtmetį, todėl prasidėjus karui šis gebėjimas tapo vienu iš būdų padėti.
Vos tik pasveikusi ir galėjusi išeiti iš namų, gargždiškė ėmė savanoriauti – krovė ir rūšiavo Ukrainai skirtus daiktus.
Kartu su mama ji pradėjo siūti Ukrainos vėliavas. Tuo metu jų trūko, tad šeima nusprendė panaudoti tai, ką moka geriausiai.
Vėliau prie paramos prisidėjo ir kiti šeimos nariai. Aurelija net išmokė savo uošvienę megzti kojines, nors ši anksčiau to nebuvo dariusi. Jos mama ne tik siuva, bet ir dalį savo pensijos skiria paramai.
Nuo vėliavų – iki pagalbos kariams
2022 metų rudenį Aurelija socialiniuose tinkluose pastebėjo, kad fondas „Susivieniję gerumui“ ieško žmonių, galinčių siūti kariams reikalingus pošalmius.
Taip prasidėjo naujas savanorystės etapas.
Iš pradžių buvo siuvami pošalmiai, vėliau – džemperiai ir kiti reikalingi daiktai. Tačiau ilgainiui moteris suprato, kad viena sunkiausių užduočių yra ne pagaminti ar surinkti paramą, o nuolat žmonėms priminti, kodėl jos vis dar reikia.
Paramos dabar surenkama mažiau
Aurelija neslepia pastebinti visuomenės nuovargį.
Pirmaisiais karo metais žmonės į pagalbos prašymus reagavo aktyviau, o dabar paramos srautas sumažėjęs. Karas daugeliui tapo kasdien girdima naujiena, todėl pradinė baimė ir noras kuo greičiau padėti nebėra tokie stiprūs.
Tačiau poreikiai niekur nedingo.
Artėjant žiemai savanoriai renka šiltus drabužius ir kitus būtinus daiktus. Aurelija pabrėžia, kad kartais net paprastas namuose nebereikalingas daiktas kitam žmogui gali tapti labai svarbus.
Ukrainoje pamatė viską savo akimis
Šį pavasarį Aurelija kartu su vyru pati vyko į Ukrainą.
Kelionės metu ji pamatė, kiek darbo slypi už kiekvienos paramos siuntos. Daiktus reikia surūšiuoti, pasverti, surašyti, tinkamai sukrauti į transportą ir nugabenti ten, kur jų labiausiai reikia.
Moteriai ypač įsiminė ukrainiečių karių reakcijos į iš Lietuvos atvežamus paprastus dalykus.
Net lietuviški kūčiukai kariams tapdavo nedidele, bet malonia dovana – patogiu užkandžiu, kurį galima įsidėti į kišenę.
Priežastis, dėl kurios nenori sustoti
Po daugiau nei ketverių metų savanorystė reikalauja vis daugiau jėgų. Aurelija pripažįsta, kad pavargsta ir patys savanoriai – dalis jų per tą laiką pasitraukė.
Tačiau pati moteris sustoti neketina.
Ji pagalbą Ukrainai vertina ne tik kaip paramą kitai šaliai. Gargždiškei tai kartu yra rūpestis savo šeimos ir Lietuvos ateitimi.
Svarbiausia jos motyvacija paprasta – ji nenori, kad karą, kurį šiandien išgyvena Ukrainos šeimos, kada nors tektų patirti jos pačios vaikams.
Todėl Aurelija ir toliau renkasi veikti – po savo kasdienių darbų skirti laiką paramai, raginti prisidėti kitus ir padėti tiems, kuriems šios pagalbos vis dar reikia.
