Kamilė Lukauskytė
Dar prieš keliolika metų už Artimųjų Rytų ribų apie Jemeno husius buvo girdėję palyginti nedaug žmonių. Šiandien jų vardas minimas kalbant apie raketų ir dronų atakas, laivybos saugumą, naftos tiekimo maršrutus ir didžiųjų pasaulio valstybių interesus.
Tačiau husiai nėra nedidelė grupė, kurią būtų galima lengvai pašalinti keliomis karinėmis operacijomis.
Vokietijos leidinio „Bild“ kalbintas saugumo ekspertas Nico Lange husių ginkluotąsias pajėgas įvertino iki 200 tūkst. kovotojų. Jei šis vertinimas tikslus, jų skaičius būtų didesnis už Vokietijos Bundesvero aktyviųjų karių skaičių.
Dar svarbiau – husiai disponuoja balistinėmis ir priešlaivinėmis raketomis, moderniais bepiločiais orlaiviais bei kita ginkluote.
Tačiau kaip judėjimas, kadaise kūręs mokyklas ir vasaros stovyklas, virto tokia karine jėga?
Viskas prasidėjo visai ne nuo raketų
Šiuolaikinis husių judėjimas susiformavo 1992 metais. Jo šaknys susijusios su Šiaurės Jemeno gentimis ir šiitiškojo islamo zaiditų bendruomene.
Pradiniame etape veikla buvo daugiausia religinė ir visuomeninė: kūrėsi mokyklos, interesų klubai, stovyklos moksleiviams bei studentams, veikė labdaros organizacijos.
Situacija ilgainiui keitėsi.
Prie judėjimo radikalėjimo prisidėjo nepasitenkinimas Jemeno centrine valdžia, korupcija, ekonominė nelygybė, glaudūs šalies valdžios ryšiai su JAV ir dalies zaiditų įsitikinimas, kad jų regionai bei bendruomenė buvo politiškai marginalizuojami.
2004 metais Jemeno valdžios bandymas suimti husių lyderius virto sukilimu. Husseinas al-Houthi buvo nužudytas, tačiau judėjimas neišnyko – prasidėjo ilgai trukęs partizaninis konfliktas.
2014-ieji viską pakeitė
Tikrasis lūžis įvyko 2014 metais.
Pasinaudoję politiniu chaosu Jemene, husiai užėmė sostinę Saną ir ilgainiui įsitvirtino didelėje šiaurinės šalies dalies teritorijoje.
2015 metais į konfliktą įsitraukė Saudo Arabijos vadovaujama koalicija, siekusi atkurti tarptautiniu mastu pripažintos Jemeno vyriausybės kontrolę.
Tačiau net ir po metų bombardavimų bei ilgo karo husių palaužti nepavyko. 2022 metais buvo pasiektos paliaubos, kurios smarkiai sumažino didelio masto kovas tarp husių ir Saudo Arabijos vadovaujamos koalicijos.
Šiandien Jemenas tebėra susiskaldęs tarp skirtingų politinių ir ginkluotų jėgų.
Jų istorija gerokai senesnė, nei gali atrodyti
Norint suprasti husių atsparumą, neužtenka žvelgti tik į pastaruosius kelis dešimtmečius.
Zaiditų politinės ir religinės tradicijos Jemene siekia daugiau nei tūkstantmetį. Įvairiais istorijos laikotarpiais zaiditų valdovai kontroliavo dideles dabartinio Jemeno teritorijas ir kariavo su išorės jėgomis.
Po Osmanų imperijos žlugimo 1918 metais buvo paskelbta Jemeno Mutavakilitų Karalystė, kurią valdė zaiditų imamai.
1962 metais monarchija buvo nuversta. Vėlesniais dešimtmečiais zaiditų politinė įtaka sumažėjo, o šis istorinis kontekstas tapo viena iš aplinkybių, padedančių suprasti vėlesnį husių judėjimo iškilimą.
Iki 200 tūkst. kovotojų – ir tai dar ne viskas
Šiandien didžiausią nerimą kelia ne vien husių kontroliuojama teritorija, bet ir jų kariniai pajėgumai.
N. Lange teigimu, husių pajėgose gali būti iki 200 tūkst. kovotojų.
Tačiau skaičiai – tik viena istorijos dalis.
Husiai turi balistinių raketų, bepiločių orlaivių ir priešlaivinių raketų. Be to, jų kontroliuojama teritorija pasižymi sudėtingu reljefu, kuris apsunkina tradicines sausumos karines operacijas.
Kontroliuodamas teritoriją judėjimas taip pat gali verbuoti naujus kovotojus.
Tai padeda paaiškinti, kodėl ilgus metus trukusios karinės operacijos nesunaikino husių kaip organizuotos jėgos.
Už jų nugaros – Iranas, bet ryšiai tuo nesibaigia
Husiai ilgą laiką siejami su Irano parama. Vis dėlto pastaruoju metu vis daugiau dėmesio sulaukia jų kontaktai ir su kitomis valstybėmis.
N. Lange teigia, kad husiai yra gavę ginkluotės iš Rusijos, o Kinija, jo vertinimu, gali teikti tam tikrą paramą, pavyzdžiui, palydovinę informaciją. Šiuos teiginius svarbu vertinti kaip eksperto pateiktą vertinimą.
Patys husiai savo veiksmus grindžia pasipriešinimu tam, ką vadina Vakarų hegemonija.
Būtent todėl santykiai su JAV priešininkėmis jiems turi ne tik praktinę, bet ir politinę reikšmę.
Kodėl pasauliui jie tapo tokie svarbūs?
Atsakymas slypi žemėlapyje.
Jemenas yra šalia Bab el Mandebo sąsiaurio – vieno strategiškai svarbiausių pasaulio laivybos taškų. Jis jungia Raudonąją jūrą su Adeno įlanka, o toliau – su Indijos vandenynu.
Tai reiškia, kad nestabilumas šiame regione gali paveikti tarptautinę laivybą ir prekybą gerokai toliau už Jemeno sienų.
Husiai yra užėmę strategiškai svarbias teritorijas, tarp jų Mochos uostamiestį ir Majuno salą. Jų vykdomos atakos prieš laivybą ir kitą infrastruktūrą pavertė konfliktą problema, kurios pasekmės gali būti juntamos ir pasaulio energijos bei prekybos rinkose.
Kodėl jų taip sunku įveikti?
Husių istorija parodo, kodėl jų vertinimas tik kaip dar vienos ginkluotos grupuotės gali klaidinti.
Jie turi didelę kovotojų bazę, kontroliuoja teritoriją, disponuoja raketomis ir dronais, naudojasi sudėtingu Jemeno reljefu ir turi išorinių partnerių.
Prie to prisideda dešimtmečius trunkanti kovinė patirtis ir daug senesnės religinės bei politinės šaknys.
Būtent toks derinys padėjo judėjimui išlikti nepaisant ilgus metus trukusių karinių operacijų.
Ir dabar jų veiksmai gali paveikti ne tik Jemeną ar kaimynines Artimųjų Rytų valstybes. Kai raketos ir dronai pasiekia vienus svarbiausių pasaulio laivybos kelių, nedidelėje Arabijos pusiasalio dalyje vykstantis konfliktas tampa problema, kurios pasekmes gali pajusti gerokai didesnė pasaulio dalis.
