Amžinojo poilsio atgulė senųjų Mažosios Lietuvos gyventojų kaulai. Apleistose kapinėse juos, ištampytus laukinių gyvūnų, užfiksavo „TV3 žinios“. Vėliau tiek žemių savininkas, tiek seniūnija ėmėsi darbų – kapines sutvarkė, o palaikus pagarbiai perlaidojo. Tokių neprižiūrimų senųjų gyventojų amžinojo poilsio vietų Klaipėdos krašte – šimtai.
Liuteronų kunigas Mindaugas Žilinskis senose šio tikėjimo žmonių kapinėse kviečia maldai. Netrukus čia bus antrą kartą palaidoti išniekintų mirusiųjų kaulai.
„Vyksta labai džiaugsmingas dalykas – mes atgaiviname, arba, kitaip tariant, prižiūrime ir, kita vertus, atgaiviname ne vien kūnu, bet ir dvasia, siela vietą, kurioje daug šimtų metų buvo laidojama“, – sakė M. Žilinskis.
Vieta kardinaliai pakito
„TV3 žinių“ komanda, gavusi informacijos iš žiūrovo, į netoli Kintų, Mažojoje Lietuvoje esančias kapines, viduryje ūkininko pasėlių, pirmą kartą atvyko prieš metus. Visur augo medžiai, žiojėjo gyvūnų urvai, o ant žemės mėtėsi žmonių kaukolės, galvos kaušai ir žandikauliai. Šiemet vieta atrodo visiškai kitaip.
„Turėjome daug darbo: išvalyti visus medžius, krūmynus, užkasti urvus, kiek įmanoma išlyginti gruntą, nes, matote, patekimas į šias kapines yra sudėtingas“, – tikino Kintų seniūnė Sigita Kasparavičienė.
Tad, tikėtina, šį kartą jau tikrai amžinojo poilsio atgula ir senųjų Mažosios Lietuvos gyventojų kaulai. Anot istorikų, prieškariu kiekvienas Mažosios Lietuvos kaimas turėjo savo kapines, tačiau sovietmečiu, vykstant kolektyvizacijai, kaimai išnyko, o kapinės tapo niekam nebereikalingos.
Juolab kad po karo šiame krašte beveik neliko senųjų gyventojų – vieni, bėgdami nuo rusų, emigravo, kitus komunistai išžudė. O naujakuriai jokio dvasinio ryšio su šiuo kraštu neturi.
„Jų interesas prižiūrėti, kaip jie sakydavo, deja, neretai ir dabar pasakoma, kad čia svetimų žmonių kapinės. Tai savaime suprantama, kad tos kapinės ir liko tokios nuošalyje, neprižiūrimos, su išdaužytais paminklais“, – pasakojo istorikė Silva Pocytė.
Kapavietėse apsilankė barsukai
Kai žmogui nerūpi, ramybės vietą randa laukiniai gyvūnai. Urvus išsikasė ir kaulus ištampė čia apsigyvenę barsukai. Anot medžiotojų, šie gyvūnai mėgsta sausas kalveles, o kapinės kaip tik tokioje vietoje ir įkurtos.
„Barsukų dabar yra labai daug, jų populiacija padidėjusi. Manau, dėl vienos priežasties – dėl to, kad labai sumažėjo medžioklės su urviniais šunimis, jų niekas netrikdo, todėl jų yra daug“, – dalijosi medžiotojas Valdemaras Zakaras.
Ir iš tiesų, anot paveldosaugininkų, barsukai tapo naujaisiais „juodaisiais archeologais“. Nuo jų veiklos kenčia ir kapinės, ir piliakalniai.
„Jie labai mėgsta piliakalnių aikšteles ir šlaitų sandūras, ten iškasa olas, o tai kelia pavojų, nes prieš kelerius metus į vieną tokią barsuko olą, per liūtis patekus vandeniui, įvyko Kartenos piliakalnio šlaito griūtis“, – sakė paveldosaugininkas Laisvūnas Kavaliauskas.
Tokių senųjų Mažosios Lietuvos gyventojų liuteronų kapinių šiame krašte yra apie 1 000. Dauguma jų atsidūrusios privačioje žemėje ir buvo apleistos. Tačiau gal šis pavyzdys paskatins imtis darbų ir kitas šio krašto seniūnijas bei žemių savininkus, tikisi neabejingų savo praeičiai žmonių bendruomenė.
