Nidoje gyvenanti Izabela neretai stebina kitus savo vidine ramybe ir aktyviu gyvenimo stiliumi, tačiau ji pati tame nemato jokio stebuklo – laimingos ir darnios šeimos paslaptis, anot jos, yra stipri ir lygiavertė partnerystė tarp vyro ir žmonos bei gebėjimas visada rasti laiko sau.
Vieno vaiko vardas skiriasi iš kitų
Izabela su savo vyru augina mergaitę ir penkis berniukus, o visų vaikų vardai taip pat neeiliniai: penki iš šešių prasideda ta pačia raide.
„Jonei, mūsų vyriausiajai – 11. Tuomet eina Joris – 9-erių ir Joringis – 6-erių, – vardina Izabela, – toliau eina Junus – su dviem „u“, tada – Joakimas, ir, galiausiai, Pranas Augustas – pusės metų.“
Paklausta, kodėl tik jauniausiojo sūnaus vardas vienintelis neprasideda J raide, Izabela pasakoja:
„Kažkaip su paskutiniu sūnumi buvo labai įdomiai. Kitaip, nei visi ankstesni vaikai, jis „nepasakė“ man savo vardo nėštumo metu. Nes įprastai su visais vaikais buvo labai paprasta – aš laukiuosi ir ateina suvokimas, kad vardas žmogaus bus būtent toks.
O va štai, kai gimė Pranas Augustas, aš taip žiūriu į tą žmogų ir galvoju: „Aš tavęs nesuprantu. Įprastai visi vaikai greitai „pasako“ man savo vardą, o tavęs aš vis dar nesupratau.“ Ir man taip atėjo tokia mintis: „Kodėl tu, Izabela, nusprendei, kad šis žmogus turės tik vieną vardą?“
Anot Izabelos, tada iš karto pasidarė aišku – berniuko vardas turi būti Pranas Augustas.
Ji pasakoja iš pradžių galvojusi, kad ties šeštuoju kūdikiu ir užbaigs savo „mamos karjerą“ ir daugiau vaikų nebeturės, tačiau vėliau kilo svarstymų ir apie septintą atžalą:
„Praėjus keliems mėnesiams, po tikrai labai sėkmingo atsistatymo, pradėjau svarstyti: o galbūt nebūtinai tai yra mūsų paskutinioji stotelė?“
Tiesa, anot jos, kol kas tai – tik mintis, kuri nebūtinai taps realybe.
Šeši vaikai – šeši Cezario pjūviai
Visi šeši Izabelos vaikai gimė Cezario pjūvio operacijos metu. Vis dėlto, moteris pabrėžia – tai nebuvo jos asmeninis pasirinkimas.
„Žinoma, tai nebuvo mano pačios sprendimas, nes mūsų šalyje Cezario pjūviui turi būti indikacija. Iš šešių Cezario pjūvių, kurie buvo man atlikti, keturi buvo laikomi „ekstra atvejais“, – pasakoja ji.
Pirmieji du kartai, anot Izabelos, buvo susiję su sunkia preeklampsija, trečiasis jau buvo planuotas dėl prieš tai atliktų operacijų, o vėliau sekė ir kiti Cezario pjūviai.
„Keturi iš jų buvo ekstra. Tai reiškia – ne pagal planą, o taip, kai jau ateina kažkokia situacija ir medikams reikia reaguoti kaip įmanoma greičiau“, – sako šešių vaikų mama.
Vis dėlto, nepaisant sudėtingų aplinkybių, šiandien Izabela džiaugiasi, kad visi gimdymai baigėsi sėkmingai tiek jai pačiai, tiek jos vaikams.
„Vaikams visus kartus buvo viskas labai gerai. Pirmą, gal antrą kartą man pačiai buvo daugiau iššūkių, bet po antro sakiau: viskas, baigiam juokus – mano kūnas priklauso man. Ir jeigu aš nuspręsiu, kad nuo šios dienos bus gerai, taip ir bus“, – atvirauja ji.
Didelės šeimos nė neplanavo
Nors šiandien Izabela džiaugiasi gausia šeima, ji sako niekada vaikystėje ar jaunystėje nesvajojusi apie šitiek daug vaikų.
„Nei aš planavau, nei aš norėjau tokios didelės šeimos. Iki sutikdama savo vyrą tikrai nefantazavau, kad vieną dieną turėsiu tokią gausią šeimą, kad tai būtų mano svajonė“, – pasakoja moteris.
Viskas pasikeitė sutikus vyrą. Izabela sako supratusi, kad būtent su šiuo žmogumi norėtų kurti šeimą, nes jautė, jog jų santykiai bus paremti lygiaverte partneryste.
„Man pasidarė labai aišku, kad su šiuo žmogumi aš noriu šeimos, nes žinau, kad su juo viskuo, ką kursime, dalinsimės per pusę. Kad jis bus ne mano „pagalbinis darbuotojas“, o partneris. Ir kad vaikai nebus vien mano, kaip mamos, atsakomybė“, – sako Izabela.
Ji pastebi, kad daugybė moterų vis dar prisiima per daug atsakomybės vien sau.
„Aš vis dar matau, kad dauguma mamų įsivaizduoja: kadangi jos pagimdė, tai joms vienoms ir reikia viskuo rūpintis. Mano požiūris šitu klausimu labai stiprus – oi, ne. Šitas procesas priklauso nuo dviejų žmonių“, – teigia pašnekovė.
Svarbiausia – nepasimesti motinystėje
Izabela įsitikinusi, kad viena didžiausių klaidų, kurias daro mamos, yra įsitikinimas, jog niekas negali pasirūpinti vaikais taip gerai, kaip jos pačios.
„Gal grubiai nuskambės, bet, regis, didžiausias priešas pačiai moteriai dažnai yra jos gilus susireikšminimas, tas jausmas, kad niekas kitas negali geriau negu ji“, – sako ji.
Anot pašnekovės, mama turi mokėti atsitraukti, palikti erdvės tėčiui ir gebėti pasirūpinti pati savimi.
„Nei žmona, nei mama, nei draugė, nei dukra nėra nei svarbi, nei reikalinga, jeigu ji nėra svarbi pati sau. Man atrodo, kad net vaikų pagarba tėvams, o ypač mamoms, prasideda ten, kur mama pati save gerbia – savo ribas, savo sveikatą ir savo energiją“, – kalba Izabela.
Ji prisimena ir neseniai įvykusią situaciją, kai prieš išeidama į masažą bei baseiną vyro paklausė, ar galėtų išvykti porai valandų.
„Mano vienuolikmetė dukra pradėjo balsu juoktis. Sako: „Mama, tu čia rimtai? Tu pirmą kartą gyvenime klausi tėčio, ar gali išeiti.“ Ir tada supratau, kad ji jau išmoko šią svarbią pamoką – suaugę žmonės vienas kito leidimo neprašo“, – su šypsena pasakoja ji.
Vaikus auklėja tikrumu ir atvirumu
Kalbėdama apie vaikų auklėjimą Izabela sako netikinti dirbtinėmis taisyklėmis ar bandymu prieš vaikus atrodyti kitaip, nei iš tiesų jautiesi.
„Auklėti galima vienu vieninteliu metodu – būnant tikram. Jeigu aš esu pikta, aš nedangstau, neapsimetinėju, nepasakoju jiems, kad esu labai faina, kai tuo metu esu pikta“, – sako ji.
Pasak Izabelos, jos vaikai patys ją yra apibūdinę kaip labai „tikrą“ žmogų.
„Jeigu mama džiaugiasi – ji džiaugiasi, jeigu pyksta – ji pyksta. Mano pagrindinis auklėjimo elementas yra tiesa ir tikrumas“, – teigia pašnekovė.
Vis dėlto yra dalykų, dėl kurių šeimoje kompromisų mažai – tai pagarba ir dėkingumas.
„Mano vaikai greičiausiai sakytų, kad mama neatleidžia už nepagarbą. Pagarba ir dėkingumas yra du pagrindiniai dalykai, kurių mes mokome. Bet mokome patys tai darydami, o ne jiems aiškindami“, – sako Izabela.
Sportas užima svarbų vaidmenį šeimoje
Izabela sako, kad fizinis aktyvumas jos šeimoje užima itin svarbią vietą. Su vaikais ji bėgioja, leidžia laiką gamtoje, skatina juos pažinti savo kūną ir jo galimybes.
„Man vienas esminių dalykų ugdant vaikus yra jų kūno įgalinimas, kūno lavinimas per gamtą, per bėgimą, per kamuolio spardymą, savo kūno svorio pajautimą“, – pasakoja ji.
Pašnekovė prisimena, kad vyriausioji dukra Jonė su ja bėgioti pradėjo dar būdama visai maža – vos šešerių.
„Būdavo, kad bėgiodavome ir po dešimt kilometrų. Ji bėga greitai ir daro tą labai gerai“, – sako Izabela.
Anot jos, sportas vaikams padeda išmokti ištvermės ir suprasti, kad sunkumas ne visada reiškia, kad reikia sustoti.
„Jonė man sakė: „Mama, tu mane išmokei esminio dalyko – tai, ką sako mūsų protas sporto metu, dažniausiai nėra tiesa.“ Kai ateina sunkumas, psichika sako, kad nebegali, bet jeigu tą periodą išbūni, supranti, kad gali dar daugiau“, – dukros žodžius prisimena pašnekovė.
Vyresni vaikai neprivalo prižiūrėti mažesniųjų
Nors šeimoje auga šeši vaikai, Izabela pabrėžia – vyresniesiems nėra užkraunama pareiga prižiūrėti mažesniuosius ir „dirbti“ auklėmis.
„Jie prižiūri jaunesnius vaikus tiek, kiek patys nori. Nėra tokio dalyko, kaip „tu privalai man padėti“. Vaikai įsitraukia į kitų vaikų priežiūrą tik tada, jeigu jie patys to nori“, – sako ji.
Vis dėlto, anot jos, kai nėra spaudimo, vaikai dažnai natūraliai įsitraukia patys.
Namai – visiems priklausanti bendruomenė
Izabela neslepia, kad gausioje šeimoje vaikai anksčiau išmoksta savarankiškumo – pasigaminti maisto, susitvarkyti, prisidėti prie buities.
„Kai turi vieną arba du vaikus, dažnai tėvai viską padaro už juos, nes taip greičiau, tvarkingiau, idealiau. Kai vaikų daugiau, supranti, kad yra nereikšmingų detalių, kurias jie patys kažkada išmoks“, – sako ji.
Moteris stengiasi vaikų nekritikuoti, jeigu jie kažką daro neidealiai.
„Jeigu aš kritikuočiau, gal jie ir nebenorėtų daryti. O dabar jie įsitraukia – ruošia maistą, ištraukia skalbinius, džiausto, plauna, gamina, patys eksperimentuoja su maistu“, – pasakoja pašnekovė.
Jos teigimu, namuose svarbiausia suprasti, kad mama ir tėtis nėra aptarnaujantis personalas.
„Mes visi esame viena didelė bendruomenė. Visiems priklauso šie namai. Galime pasiskirstyti atsakomybes, bet čia nėra vieno žmogaus, atsakingo už viską“, – teigia Izabela.
„Tai – aukščiausio lygio universitetas“
Paklausta, kuo labiausiai džiaugiasi žiūrėdama į savo šeimą, Izabela akimirką susimąsto. Ji sako, kad būdama šeimoje net nejaučia didelio vaikų skaičiaus – jai tai atrodo natūralu.
„Kai esu tame, man neatrodo, kad mūsų šeima yra didelė. Man tai tiesiog yra taip, kaip yra. Natūraliai labai viskas atrodo“, – sako ji.
Didžiausia dovana, anot Izabelos, yra kasdienis gebėjimas mokytis: „Aš kiekvieną dieną esu tarsi aukščiausio lygio universitete, dvasinėje stovykloje – kokiu tik aspektu bepaimtume. Tai yra ištisinis, nebaigtinis mokymasis.“
Ji sako kasdien per vaikus ir šeimą atrandanti vis naujų dalykų – apie kūną, emocijas, psichiką ir save pačią.
„Esu be galo dėkinga kiekvienam savo šeimos nariui už tokias patirtis, kurių turiu kasdien. Ir negalėčiau to su niekuo sulyginti“, – sako Izabela.
Sužinokite vaiko vardo reikšmę ir kilmę
