„Jei nebūčiau sustojusi, šiandien jau gulėčiau po žeme“, – be jokių pagražinimų sako iš alkoholizmo liūno išsivadavusi alytiškė Daiva. Moteris teigia, kad gyvenime jai teko pereiti tikrą pragarą: kęsti žiaurų smurtą, vaduotis iš užklupusių sveikatos problemų, kol galiausiai nusiraminimo ėmė ieškoti svaigiuosiuose gėrimuose.
Deja, ramybės juose anaiptol nesurado – alytiškė galiausiai atsidūrė gatvėje. Čia, kęsdama siaubingus skausmus, nakvodavo, kur papuola, ir žinojo, kad bet kuri diena gali būti paskutinė.
„Nėra ko slėpti – tapau bename, nors kadais turėjau viską, ko reikia“, – tvirtina moteris. Viešai išpažinčiai ji ryžosi vildamasi, jog jos istorija privers susimąstyti ir kitus, kurie dar vis neišsivaduoja iš alkoholio gniaužtų. „Turite žinoti, kas jūsų laukia. Tai anksčiau ar vėliau vis tiek ateina“, – tvirtino moteris.
Šiandien Daivai 66 metai. Ji gyvena Alytaus nakvynės namuose. Alkoholio nevartoja jau dešimt metų. Be jo gyvenimas pasikeitė neatpažįstamai.
Alytiškė sako, kad jeigu galėtų atsukti laiką atgal, daug ką darytų kitaip, tačiau stebuklingos burtų lazdelės nėra.
Atsidūrė gatvėje
Mintimis sugrįždama į praeitį, Daiva papasakojo, kad jaunystėje ji buvo ištekėjusi, su vyru sutarė gerai ir niekuo skųstis negalėjo. Tačiau likimas susiklostė taip, jog moteris negalėjo susilaukti vaikų, o sutuoktinis labai norėjo šeimos. Teko pasukti skirtingais keliais.
Po skyrybų Daiva susirado kitą artimą žmogų. Pardavė savo butą ir išsikraustė gyventi pas jį. Deja, šis žingsnis buvo pražūtingas.
„Šį gyvenimo tarpsnį sunku apibūdinti žodžiais. Kol buvo pinigų, viskas buvo gerai. Vėliau užvirė pragaras. Buvau skriaudžiama, daužoma, bėgdavau slėptis pas kaimynus. Buvau padurta peiliu, ant kūno, veido – vien randai.
Išgėrinėjo jis, į alkoholį pamažu įnikau ir aš. Taip tarsi stengiausi pabėgti nuo realybės – užmigti ir užsimiršti. Gėriau kone kasdien, man niekas nerūpėjo. Vėliau užklupo sveikatos problemos, tapau nebereikalinga, ir širdies draugas mane išvarė iš namų“, – pasakojo moteris.
Ji gailisi, kad kažkada priėmė sprendimą parduoti savo būstą, nes, atsidūrusi gatvėje, tiesiog neturėjo, kur eiti. Artimų žmonių, kurie galėtų priglausti, taip pat nebuvo. Mama buvo mirusi, Daivą užaugino močiutė.
„Kadais turėjau savo namus, dirbau poliklinikoje. Tačiau kartais gyvenime keliai suveda su netinkamais žmonėmis, ir viskas slysta iš rankų. Pasidaviau jausmams, pasitikėjau, leidau sau būti kito žmogaus valdžioje“, – kalbėjo alytiškė.
Pasak moters, dažnas, skaitydamas svetimas istorijas, teigia, kad „man taip nebus“, Daiva ir pati tvirtina net nenumaniusi, kad jos gyvenimas susiklostys būtent šitaip. Bet patirtis parodė, kad visai nesvarbu, ką turi, kokias pareigas užimi, priklausomybės gali užklupti kiekvieną. Vieną dieną tu sėkmingas ir viską turintis, o kitą – jau galbūt esi gatvėje.
„Gatvės gyvenimas žiaurus. Nenoriu net prisiminti. Teko nakvoti visokiose landynėse, laiptinėse. Kai gėriau, nekreipiau į nieką dėmesio. Sveikata visiškai subjuro, buvo susiformavęs auglys, iššokęs guzas, skaudėjo koją, sunkiai vaikščiojau“, – atvirai pasakojo moteris.
Pagelbėjusią moterį prisimins visada
Ji lig šiol puikiai prisimena kritinį momentą, kuomet išėjusi iš ligoninės, Alytuje tiesiog atsigulė ant suoliuko – paeiti buvo labai sunku. Nors daug žmonių praėjo pro šalį, tąkart prie jos sustojo viena moteris ir pasiteiravo, kas nutiko.
„Nežinau nei vardo, nei pavardės, bet atsimenu, kaip ji atrodo. Pasakiau, kad neturiu namų, kad atsidūriau gatvėje. Moteris pasakė, kad mane nuveš į nakvynės namus. Vos galėjau paeiti, bet ji man padėjo, turėjo jėgų įsodinti į mašiną.
Dabar sakau, jog toji moteris – tarsi angelas sargas, kuris suteikė man pagalbą. Turbūt aš būčiau ir mirusi ant to suoliuko, gatvėje, bet ji nenusigręžė, sustojo. Visgi yra gerų žmonių“, – kalbėjo alytiškė.
Taip ji atvyko į Alytaus nakvynės namus. Pasak moters, apsigyvenus čia, jos gyvenimas pradėjo keistis. Daiva suprato, kad mirtis alsuoja į nugarą. Vienintelis klausimas, į kurį pati sau turėjo atsakyti: ar nori gyventi?
„O gyventi norėjau. Tikrai norėjau. Kai manęs klausia, kaip man pavyko, kaip atsikračiau priklausomybės, atsakau, jog nėra jokių stebuklingų piliulių, metodų. Viskas yra žmogaus galvoje, ir būtent joje mintis ir reikia „perprogramuoti“. Jei žmogus pats sau nepripažins, neįvardys problemos, tai niekas kitas jo bėdų neišspręs.
Kai atsidūriau nakvynės namuose, vienu momentu nustojau gerti ir viskas. Vieną dieną pasikankinau, buvo siaubinga savijauta, bet dabar dešimtmetį esu blaivi“, – tvirtino moteris.
Dievo prašo tik vieno
Alytiškė teigė, kad už tai, jog šiandien yra gyva, turėtų būti dėkinga ir Alytaus nakvynės namų darbuotojams, kurie pagalbėjo, vežiojo pas gydytojus. Onkologinę ligą pavyko sustabdyti, tačiau dėl trombozės teko amputuoti dalį kojos.
Daiva dabar kaip niekad rūpinasi savo sveikata, klauso gydytojų nurodymų ir kasryt Dievui dėkoja už dar vieną suteiktą dieną.
Nors turi negalią, moteris kiek tik įmanoma stengiasi būti savarankiška, naudodamasi neįgaliojo vežimėliu, važiuoja apsipirkti, pasigamina valgyti, pati apsirūpina.
„Žinau tik viena – prie stikliuko nesugrįšiu. Kaip sakoma, jei nemoki gert – negerk. Tokio požiūrio linkiu kiekvienam, kuris kovoja su nepriklausomybėmis. Jeigu, būdama tokioje beviltiškoje padėtyje, jėgų susitvarkyti radau aš, tai atrasite ir jūs“, – teigė alytiškė.
Kaip sakė Alytaus nakvynės namų vadovas Artūras Galakvoščius, atvejai, kuomet žmonės įveikia priklausomybes, įstaigoje nėra itin dažnas reiškinys.
„Bet Daiva – viena iš tokių. Jos pavyzdys rodo, kad viskas yra galvoje – žmogus turi pats priimti sprendimus, įdėti valios pastangų, tada gyvenimas pasikeičia, ir pagalba yra veiksminga. Turime suvokti, kad niekas savaime neišsispręs, jei patys nenorėsime keistis.
Žiūrėdamas į Daivą, dabar matau visai kitą žmogų, negu kad ji buvo anksčiau. Galima tik dėkoti už jos atvirumą. Ne visi linkę apie tai kalbėti, bet kartais tik tikri pavyzdžiai ir nebijojimas pasakyti, kaip yra, įkvepia kitus keistis“, – sakė A. Galakvoščius.
Sužinokite vaiko vardo reikšmę ir kilmę
