12-metės Elos mirtis sukrėtė Lenkiją. Trečiadienį Krokuvos Salvatore esančioje Norbertinių bažnyčioje įvyko paskutinis atsisveikinimas su mergaite. Tuo tarpu jos mėgstamame parke buvo paliktos žvakės, gėlės ir pliušiniai žaislai.
Ypatingą vietą užėmė ir jaudinantys atsisveikinimo laiškai. „Tu palikai mums tuščią kambarį, tuščią suolą mokykloje, siaubingą tuštumą ir sudraskytą širdį“, – rašoma viename iš jų.
Atsisveikinti suplūdo pilna bažnyčia
12-metės Elos kūnas buvo rastas gegužės 23 d. Volskio miške, praėjus dviem dienoms po jos dingimo. Tyrėjai preliminariai atmetė trečiųjų asmenų įsitraukimo versiją. Tačiau buvo pradėtas tyrimas.
Trečiadienio popietę Krokuvoje įvyko paskutinis atsisveikinimas su mergaite. Norbertinių bažnyčia buvo pilnutėlė – susirinko tėvai, broliai ir seserys, draugai, mokyklos bendramoksliai bei šios tragedijos sukrėsti miesto gyventojai, rašo fakt.pl.
Dar visai neseniai Ela leisdavo laiką Olgos Jackowskos parke, netoli 31-osios pagrindinės mokyklos. Jai ypač patiko būti po plačiai išsikerojusiu medžiu, kuris šiandien tapo simboline atminimo vieta. Būtent ten rinkosi jos draugai prisiminti mergaitę.
Laidotuvių dieną ją lydėjo malda ir skausmo kupina tyla. Mišių metu kunigas kalbėjo apie gyvenimą, mirtį ir iš tikėjimo kylančią viltį. Jis pabrėžė, kad Elos gyvenimas nesibaigia šiais 12 metų, bet tęsiasi amžinybėje, bandydamas suteikti prasmę šiai sunkiai suvokiamai netekčiai.
12-metės mirties aplinkybės vis dar neaiškios
Mergaitės mirties aplinkybės vis dar lieka neišaiškintos. Ela dingo gegužės 21 d. po susitikimo su draugais. Jos kūnas buvo rastas po dviejų dienų.
Kaip informuoja prokuratūra, jau apklausti tėvai ir miesto sargybos pareigūnai, kurie aptiko kūną. Taip pat buvo paimta mergaitės elektroninė įranga, o tyrėjai laukia papildomų ekspertizių rezultatų.
Artimųjų prisiminimai atskleidžia Elą kaip gyvybingą asmenybę – protingą, atvirą ir aktyvią, be kita ko, dalyvavusią skautų veikloje. Daugeliui ji buvo linksma mergaitė, lengvai užmezganti ryšius su kitais.
Tragedijos sukrėsti artimieji nusprendė atsisveikinti su ja ir ypatingu būdu. Ant medžio jos mėgstamame parke buvo pakabinti rašteliai – kupini skausmo, ilgesio ir neišsakytų žodžių. Tai asmeniški, jaudinantys laiškai, kuriuose artimieji bando susitaikyti su netektimi.

