Kamilė Lukauskytė
Lietuvos tikinčiųjų bendruomenę pasiekė skaudi žinia – netikėtai mirė vos 35-erių Vytautas Strioga, Kauno arkivyskupijos jaunimo sielovados bendradarbis. Birželio 18-ąją jis mirė savo namuose Kaune. Žmogaus, kurį daugybė jaunuolių vadino ne tik vadovu, bet ir draugu, netektis bendruomenei tapo itin skaudi.
Jo gyvenimas buvo skirtas jaunimui
Vytautas Strioga pastaruosius metus dirbo Kauno arkivyskupijos Jaunimo centre. Jo veikla buvo glaudžiai susijusi su Kauno I dekanato parapijų jaunimo sielovada.
Jis buvo gerai pažįstamas ir mylimas Kauno parapijų jaunimo, ypač Šventosios Dvasios Šilainių bei Palaimintojo Jurgio Matulaičio parapijose. Čia Vytautas vadovavo jaunimo giedojimui, padėjo ruoštis sakramentams ir organizavo įvairias veiklas.
Tačiau kolegos ir jaunuoliai pabrėžė, kad jo indėlis buvo gerokai didesnis nei vien organizacinis darbas.
Vytautas buvo žmogus, kuris mokėjo išklausyti, padrąsinti ir paskatinti jauną žmogų nepasiduoti. Jo artimieji bendruomenėje jį prisimena kaip šiltą, nuoširdų ir jautrų žmogų, kuriam tikėjimas buvo ne formalumas, o kasdienio gyvenimo dalis.
Per metus palietė šimtus jaunų žmonių
Ypač iškalbingas skaičius – kasmet Vytautas paruošdavo maždaug 100 jaunuolių Sutvirtinimo sakramentui. Tą jis darė net aštuonerius metus iš eilės.
Tačiau, kaip prisimena jį pažinoję žmonės, vien pasirengimu sakramentams jo veikla neapsiribojo. Jis organizavo stovyklas, keliones, išvykas, susitikimus, įvairias kultūrines veiklas ir ieškojo būdų, kaip jaunam žmogui tikėjimą parodyti ne kaip pareigą, o kaip gyvą santykį ir atradimą.
Vytautas taip pat buvo muzikalus. Jis grojo įvairiais instrumentais, vadovavo chorui, o muzika ir giedojimas tapo dar vienu būdu suburti žmones.
Bendruomenės narių liudijimu, jo gebėjimas bendrauti ir kurti ryšį buvo viena svarbiausių priežasčių, kodėl jaunimas taip stipriai prie jo prisirišo.
„Toks žmogus – tai Dievo dovana“
Atsisveikinimo metu Vytauto kolegos ir jaunuoliai dalijosi jautriais prisiminimais.
Vienas iš jų pabrėžė, kad Vytautas buvo ne tik jaunimo vadovas ar autoritetas – jis tapo draugu. Kitas liudijimas atskleidė, kad būtent per Vytautą vienam jaunuoliui atsivėrė kelias į bendruomenę ir savanorystę.
Jo gyvenimo poveikį žmonėms geriausiai atskleidžia tai, kad net po jo mirties jauni žmonės kalbėjo ne vien apie skausmą. Jie prisiminė, ką iš jo išmoko – nebijoti ieškoti šviesos, neatsiriboti nuo kitų ir sunkiais momentais remtis šeima, draugais bei bendruomene.
Vienas iš Vytauto dažnai kartotų posakių buvo „Aš juos įgalinu“. Šie žodžiai dabar jo artimųjų ir mokinių prisiminimuose įgauna dar didesnę prasmę – jis siekė ne pats būti dėmesio centre, o padėti kitiems augti.
Netektis, kuri paliko didžiulę tuštumą
Vytauto mirties priežastis viešai neskelbiama. Žinoma tik tai, kad birželio 18-ąją jis netikėtai mirė savo namuose Kaune.
Birželio 20 dieną jis buvo pašarvotas Kauno Palaimintojo Jurgio Matulaičio parapijos laidojimo namuose.
Atsisveikinimas įvyko birželio 22-ąją. Po laidotuvių šv. Mišių Vytautas buvo palaidotas Domeikavos Romaškių kapinėse.
Jo netektis ypač skaudi tiems, kurie su juo dirbo ir augo tikėjimo bendruomenėje. Vos 35 metų žmogaus gyvenimas nutrūko netikėtai, tačiau jo palikimas – šimtai jaunų žmonių, kuriuos jis lydėjo, mokė, padrąsino ir įkvėpė – niekur nedingo.
Kartais žmogaus gyvenimo ilgį sunku išmatuoti vien metais. Vytauto Striogos istorija rodo, kad ir per 35 metus galima palikti pėdsaką, kuris kitų žmonių gyvenimuose išlieka gerokai ilgiau.
