Kamilė Lukauskytė
Kapavietės tvarkymas daugeliui atrodo kaip visiškai asmeninis reikalas – juk tai artimųjų kapas, todėl neretai manoma, kad jo savininkas gali pats spręsti, ką ir kaip jame keisti. Tačiau teisės aktai numato ne vieną ribojimą, o kai kuriais atvejais prieš imantis darbų būtina juos suderinti su kapinių prižiūrėtoju ar savivaldybe. Nežinant taisyklių, už kapinių tvarkymo taisyklių pažeidimus gali grėsti ne tik bauda, bet ir gerokai didesnės išlaidos.
Naujienų portalui tv3.lt teisininkė, mediatorė Raimonda Joskaudienė atskleidžia, kokie kapaviečių tvarkymo darbai gali būti atliekami savarankiškai, kada prieš imantis pokyčių būtina juos derinti ir kokių baudų gali sulaukti taisyklių nesilaikantys žmonės.
Nuo paprasto tvarkymo iki kapavietės pertvarkymo
Teisininkė R. Joskaudienė atkreipia dėmesį, kad ne visi kapavietėje atliekami darbai yra vertinami vienodai – svarbu, ar žmogus ją tiesiog prižiūri, ar imasi didesnių pakeitimų.
„Pirmiausia svarbu atskirti tris skirtingas situacijas: kasdienę kapavietės priežiūrą, kapavietės objektų įrengimą ar pertvarkymą pagal kapinių tvarkymo taisykles ir statinio statybą Statybos įstatymo prasme. Tai nėra tas pats“, – aiškina R. Joskaudienė.
Ji priduria, kad konkreti darbų derinimo ar leidimų tvarka gali skirtis priklausomai nuo savivaldybės:
„Vienoje savivaldybėje gali pakakti iš anksto pranešti kapinių prižiūrėtojui, o kitoje gali būti reikalaujama rašytinio prašymo, darbų schemos ir atskiro leidimo.“
Anot pašnekovės, teisės aktuose nėra pateikta baigtinio sąrašo, kuriame būtų surašyti visi darbai, kuriuos žmogus gali atlikti be leidimo. Todėl svarbiausia įvertinti, ar atliekami darbai yra tik įprasta kapavietės priežiūra, ar jau keičiami jos objektai, konstrukcijos ir išplanavimas.
„Saugiausias teisinis kriterijus yra toks: be atskiro derinimo paprastai galima atlikti kasdienius priežiūros darbus, kurie nekeičia kapavietės ribų, stacionarių objektų, dangos, konstrukcijų ar jų parametrų“, – sako teisininkė.
Jos teigimu, paprastai tokiai priežiūrai priskiriamas lapų, šiukšlių ir nuvytusių gėlių surinkimas, ravėjimas, žolės pjovimas, laistymas, jau esančių žemaūgių augalų priežiūra, sezoninių gėlių sodinimas kapavietės ribose, taip pat žvakių, vainikų ir kitų laikinų puošmenų keitimas.
Galima ir nuvalyti ar nuplauti esamą paminklą bei antkapį, jeigu jie nėra išardomi, perkeliami ar keičiama jų konstrukcija.
„Tačiau medžių ar didesnių krūmų sodinimas, persodinimas, genėjimas ar pjovimas nebūtinai laikytinas paprasta kapo priežiūra. Tokiems darbams gali būti taikomas Želdynų įstatymas ir konkrečios savivaldybės želdinių apsaugos taisyklės“, – atkreipia dėmesį R. Joskaudienė.
Ji taip pat įspėja, kad papildomų reikalavimų gali atsirasti tuo atveju, jeigu kapinės ar konkretus kapo paminklas yra įrašyti į Kultūros vertybių registrą:
„Tokiu atveju net iš pirmo žvilgsnio paprastas remontas ar paviršiaus keitimas gali būti vertinamas pagal paveldosaugos reikalavimus.“
Kada jau reikia derinti darbus?
Kur kas daugiau klausimų kyla tada, kai žmogus nusprendžia ne tik prižiūrėti kapavietę, bet ir ją iš esmės pakeisti. R. Joskaudienė pabrėžia, kad teisės aktuose nėra nustatyta konkreti riba, nuo kurios atlikti darbai automatiškai laikomi rekonstravimu – vertinamas jų pobūdis ir galutinis rezultatas.
„Teisės aktai nenustato procentinės, finansinės ar kitokios matematinės ribos, pavyzdžiui, kad pakeitus trečdalį dangos darbai automatiškai tampa rekonstravimu. Vertinamas darbų pobūdis ir jų rezultatas“, – aiškina teisininkė.
Anot jos, paprastos priežiūros ribos paprastai peržengiamos, kai pradedama keisti ar perkelti paminklą, antkapį, dangą, pamatus, bortelius, tvorelę ar kitus stacionarius elementus. Tokiais atvejais apie planuojamus darbus reikia pranešti kapinių prižiūrėtojui, o konkreti savivaldybė gali numatyti ir papildomą derinimo ar leidimo tvarką.
„Svarbu nepadaryti klaidos ir kapinių prižiūrėtojo suderinimo neprilyginti statybą leidžiančiam dokumentui. Kapinių taisyklės atskirai reglamentuoja kapo paminklus, antkapius ir aptvėrimus, kurie pagal Statybos įstatymą nėra laikomi statiniais.
Tokiam objektui statybą leidžiančio dokumento gali nereikėti, tačiau savivaldybės ar kapinių prižiūrėtojo nustatyta derinimo procedūra vis tiek gali būti privaloma“, – pabrėžia R. Joskaudienė.
Praktiškai, jos teigimu, verta vadovautis paprasta taisykle: „Jeigu darbams reikės ardyti, betonuoti, montuoti, perkelti ar keisti stacionarius elementus, į kapinių prižiūrėtoją būtina kreiptis dar prieš pradedant darbus.“
Už savivaliavimą gali tekti mokėti baudas
Dar viena dažna problema – noras kapavietę padidinti ar jos ribas „paslinkti“ keliasdešimt centimetrų. Tačiau, pasak teisininkės, to savo nuožiūra daryti negalima – už kapavietės priežiūrą atsakingas asmuo negali užimti bendro praėjimo, kitos kapavietės dalies ar kitos kapinių teritorijos.
„Pats Žmonių palaikų laidojimo įstatymas kapavietę apibrėžia kaip nustatytas ribas turintį žemės plotą. Už kapavietės priežiūrą atsakingas asmuo gali tvarkyti jam skirtą kapavietę, tačiau negali savo nuožiūra užimti bendro praėjimo, kitos kapavietės dalies ar kitos kapinių teritorijos“, – sako R. Joskaudienė.
Anot teisininkės, kapavietės ribos gali būti keičiamos tik išimtiniais atvejais, kai tai būtina naujam ar pakartotiniam laidojimui ir leidžia kapinių planas.
Todėl savo nuožiūra praplėsti kapavietę dėl didesnio paminklo, patogesnio priėjimo ar gražesnio išplanavimo negalima. Taip pat bendrame praėjime negalima savavališkai kloti trinkelių, statyti suoliukų ar įrengti kitų nuolatinių elementų.
„Savavališko kapavietės išplėtimo finansinės pasekmės gali būti gerokai didesnės už Administracinių nusižengimų kodekse nustatytą baudą: gali tekti savo lėšomis išardyti jau atliktus darbus, atkurti ankstesnę padėtį, atlyginti žalą ir padengti kitos šalies bylinėjimosi išlaidas“, – įspėja R. Joskaudienė.
Už pažeidimus – ne tik bauda
Jeigu žmogus vis dėlto nusprendžia kapavietę iš esmės pertvarkyti, pirmiausia reikėtų išsiaiškinti, kas registre nurodytas atsakingu už kapavietės priežiūrą, ir dar prieš užsakant darbus kreiptis į kapinių prižiūrėtoją ar seniūniją.
Pasak teisininkės, svarbu patikrinti kapavietės ribas pagal kapinių planą ar kitus registravimo duomenis, taip pat išsiaiškinti, ar kapinės arba paminklas nėra kultūros paveldo objektas.
Ji pažymi, kad priklausomai nuo savivaldybėje galiojančios tvarkos, gali būti prašoma pateikti nuotraukas, planuojamų darbų schemą, objektų matmenis, medžiagas, išdėstymą, darbų laiką ar kitą informaciją. Teisininkė taip pat rekomenduoja turėti rašytinį suderinimą, jeigu jis privalomas.
Tačiau net ir gavus leidimą ar suderinimą svarbu nepamiršti, kad darbai turi būti atliekami neperžengiant nustatytų ribų ir nepažeidžiant gretimų kapaviečių bei bendro naudojimo teritorijos.
Atsakomybė pirmiausia tenka už kapavietės priežiūrą atsakingam asmeniui, todėl vien tai, kad darbus atliko profesionali paminklų įmonė, savaime nuo atsakomybės neatleidžia.
„Administracinių nusižengimų kodekso 369 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Kapinių tvarkymo taisyklių ar kitų kapinių tvarkymą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimas užtraukia įspėjimą arba baudą nuo 14 iki 60 eurų. Pakartotinis pažeidimas užtraukia baudą nuo 60 iki 140 eurų. Šių pažeidimų tyrimus atlieka ir protokolus surašo savivaldybių administracijos“, – nurodo R. Joskaudienė.
Vis dėlto, jos teigimu, administracinė bauda ne visada yra didžiausia galima problema. Teisininkė pažymi, kad priklausomai nuo pažeidimo pobūdžio, žmogui gali tekti ne tik nutraukti darbus, bet ir pašalinti neteisėtai įrengtus objektus, atkurti ankstesnes kapavietės ar praėjimo ribas bei savo lėšomis išardyti betoną, trinkeles ar bortelius.
Jeigu atlikti darbai pagal savo pobūdį būtų laikomi statinio statyba, o jiems buvo būtinas statybą leidžiantis dokumentas, gali būti taikomos savavališkos statybos padarinių šalinimo priemonės, o kultūros paveldo teritorijose gali atsirasti ir papildomų paveldosaugos reikalavimų.
Vis dėlto R. Joskaudienė pabrėžia, kad vien formalus nepranešimas kapinių prižiūrėtojui ne visada reiškia, jog žmogui teks išardyti visus atliktus darbus. Jos teigimu, vertinant situaciją svarbu atsižvelgti į pažeidimo pobūdį – ar buvo pakeistos kapavietės ribos, padaryta žala gretimai kapavietei ar užimtas bendras praėjimas.
„Kai nustatomas ribų peržengimas, žala ar neteisėtas bendro praėjimo užėmimas, reikalavimas pašalinti darbų rezultatą yra visiškai realus“, – pabrėžia teisininkė.
Todėl prieš imantis didesnių kapavietės tvarkymo darbų saugiausia pirmiausia išsiaiškinti konkrečioje savivaldybėje galiojančią tvarką. Tai gali padėti išvengti situacijos, kai už norą atnaujinti artimojo kapą vėliau tenka ne tik mokėti baudą, bet ir savo lėšomis ardyti atliktus darbus bei spręsti ginčą teisme.
